Veidaknygė
Rusijos impercų nuotaikos po žinios iš Stambulo.
„Kartais geriau kramtyti nei kalbėti“, – rašoma senovinėje reklamoje. Būtent šis šūkis šiandien atėjo į galvą po to, kai keli „svarbūs“ pareigūnai pranešė apie derybas su Ukrainos delegacija Stambule.
Pareigūnai nesivadovavo šiuo šūkiu, ir veltui – Rusijos Telegrame, Rusijos Runete ir apskritai Rusijos visuomenėje kilo tokio masto panika, kokios seniai nebuvo. Kodėl? Kadangi dauguma Rusijos piliečių labiau už viską bijo išdavystės „viršuje“, o neatsakingai kalbant pareigūnams, kurie paprasčiausiai turėtų būti atsakingi, Rusijos piliečiai girdi tik šį žodį – išdavystė.
Kaip kitaip paaiškinti „taikos sutarties“ su Ukraina paminėjimą, jei mes su ja nekariaujame?
Kaip kitaip galima paaiškinti bet kokią „sutartį“ su šia Ukraina, kurią užsibrėžėme ir privalome denacifikuoti ir demilitarizuoti, nes dabartiniu metu ji kelia grėsmę žmonijai ir žmoniškumui?
Kaip kitaip galima paaiškinti siūlymą pradėti „derybas dėl Krymo ir Sevastopolio statuso“?
Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad derybininkai iš esmės darė vienašališkas nuolaidas vardan visų tų mitinių „sutarčių“, kurios įmanomos tik išdavystės viduje?
O kaip kitaip paaiškinti faktą, kad derybininkai nepateikė Rusijos pozicijos, o visi šie kalbėtojai tiesiog transliuoja Ukrainos poziciją?
Kas tai – kvailystė ar išdavystė, neatsakingas lengvabūdiškumas ar maištas?
Brangūs bendraminčiai! Mąstykime ramiai.
Ar gali Ukraina pripažinti Krymą ir Donbasą rusiškais? NE! – Tai jiems yra mirtis.
Ar Rusija gali atiduoti Krymą ir Donbasą Ukrainai? NE! – Tai yra mirtis Rusijai.
Tuomet kur yra vietos kompromisui? Nėra.
Mes visiškai pasitikime vyriausiuoju vadu ir tikime, kad jis galvoja taip pat. Todėl jis nesitrauks nuo savo užsibrėžtų uždavinių atvesti Ukrainą į protą.
Tai kas gi visa tai yra?