pozicija.org
Jeigu politikai tikrai mokytųsi iš istorijos, jie žinotų, kad į Antrąjį pasaulinį karą atvedė dvi klaidos:
1) Nedakariautas Pirmasis pasaulinis karas ir bloga taika, sudaryta po jo Versalyje (ne veltui vis daugiau istorikų kalba apie vieną Pasaulinį karą, tik vykusį dviem etapais, su pertrauka jėgų atgavimui);
2) Baimė ryžtingai panaudoti karinę jėgą iš karto po to, kai tik Hitleris ėmė ginklu atkūrinėti, vokiečių požiūriu, Versalyje pamintas jų teises.
Pirmoji klaida buvo pakartota 1990-1991 metais, kuomet, griuvus Sovietų sąjungai, nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta Vakarų pergalė Šaltajame kare. Fiksuojant tai ne tik teisiniais dokumentais, bet ir įvedant okupacines pajėgas bei pertvarkant nugalėtąsias teritorijas pagal nugalėtojų valią. Užuot tai padarę, Vakarai ėmėsi ramstyti po Ronaldo Reagano smūgio griūvantį sovietinį monstrą, maitinti Rusiją pinigais, saugoti ją nuo tolesnio irimo. Kas pamiršo – savo pirmąjį revanšistinį karą prieš Čečėniją „demokratinė Boriso Jelcino Rusija“ atkariavo iš esmės už Vakarų pinigus.
Rusijos visuomenė, lygiai kaip kadaise Vokietijos, liko nesupratusi, kaip ir kodėl ji pralaimėjo karą. Vokiečiai nesuprato, kodėl juos dalija Versalyje, jeigu karas baigėsi jų kariuomenei stovint giliai priešo kraštuose, svetimo kareivio batui taip ir nepalietus vokiškos žemės.
Rusijos žmonės nesuprato, kodėl jie turi palikti Rytų Europą, išbarstyti Sovietų sąjungą, jeigu jų niekas nenugalėjo, jie viską daro savo geru noru, už Vakarų pažadus būti draugais ir sąjungininkais. Ir vokiečiai, ir rusai padarė vienodas išvadas – dėl visko kalti vidaus priešai, sudavę klastingą smūgį į nugarą, tad turėtą galią galima atkurti, o žemes ir vietą pasaulio didžiųjų tarpe – susigrąžinti.
Antrąją klaidą Vakarai kartoti pradėjo 2008-ųjų rugpjūtį. Vedant paraleles su Hitlerio veiksmais, Putino agresiją prieš Gruziją būtų galima lyginti su Reino krašto remilitarizavimu 1936-siais. Tuomet Vokietijos kariuomenė vėl įžengė į pasienio su Prancūzija žemes, taip sulaužydama ir Versalio, ir Lokarno sutartis, o Prancūzija, Britanija, Lenkija, Belgija nė piršto nepajudino, kad jį sustabdyti, nors jų karinis pranašumas buvo absoliutus, o Wehrmachtas turėjo įsakymą nuaidėjus bent šūviui iš sąjungininkų pusės, sustoti ir trauktis.
Galima neabejoti, jog jeigu prasidėjus Rusijos agresijai į Gruziją būtų atskraidinta nors viena NATO lėktuvų eskadrilė ar bent priešlėktuvinė baterija, Rusijos „taikdariai“ būtų sprukę atgal. Bet NATO 2008-siais nedrįso šauti į rusus, lygiai, kaip ir prancūzai ar britai 1936-sias nedrįso šauti į vokiečius. Todėl šiandien jau turime Krymo Anšliusą ir Sudetų kampaniją Ukrainos Rytuose.
Visgi greta analogijų yra ir skirtumas: Laisvę mylintys Ukrainos kazokai, atsitokėję, ėmė šaudyti į rusų agresorius žymiai aršiau ir taikliau, nei ramūs ir įstatymus gerbiantys čekų biurgeriai į vokiečius. Šis skirtumas ir suteikia vilčių, jog iki Dancigo koridoriaus klausimo nebus prieita, tik svarbu, kad Vakarai suprastų: Susidūrus su agresija, jėga – geriausias sprendimas ir nieko nėra blogiau už blogą taiką, nes ji visados veda į didžiulį karą.