Europos elitas susispietė į gynybines pozicijas, kad iš anksto apsisaugotų nuo, jų nuomone, katastrofos, kurią gali sukelti antrasis Donaldo Trumpo prezidentavimas. Iš savo kanceliarijų, redakcijų, akademinių kabinetų ir prabangių korporacijų bei biurokratų kabinetų jie su siaubu stebėjo politines sroves šioje Atlanto pusėje. Jie negali patikėti, kad užuot dėkingai grąžinę Džo Bidenui ir jo apšviestiesiems demokratams dar ketverius metus žaliosios revoliucijos, didžiulio valstybės išlaidų didinimo ir tolesnio atsidavimo šiuolaikinei įvairovės, lygybės ir įtraukties religijai, Amerikos rinkėjai iš niekam nežinomų vietovių tarp Niujorko ir Kalifornijos gali vėl sėkmingai Baltuosiuose rūmuose įkurdinti žmogų, kurį šis žemyno elitas laiko didžiausia kada nors kilusia grėsme demokratijai.
Tačiau pasirodo, kad mūsų kultūringieji Europos draugai labiausiai turi bijoti ne Amerikos rinkėjų. Labiau jų pačių piliečių. Didžiausią grėsmę patogiai įsitvirtinusiai Europos nomenklatūrai kelia ne garsiai rėkiantis niujorkietis su senamadiškomis pažiūromis į iškastinį kurą, imigraciją ir nacionalinį saugumą, o jų pačių šalyse kylanti populistinių lyderių banga.
Praėjusį savaitgalį vykę Europos Parlamento rinkimai buvo aiškiausias įrodymas, kad daugeliui rinkėjų jau atsibodo dvipartinis progresyvistų, žaliųjų, sekuliaristų ir globalistų konsensusas, pagal kurį jie buvo valdomi daugelį metų. Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitose mažesnėse šalyse didžiulę pažangą padarė dešiniosios partijos, kurios priešinasi masinei imigracijai, atmeta kraštutines klimato priemones ir priešinasi nuolatiniam jų civilizacijos irimui į reliatyvistinę daugiakultūrinę košę.
Prancūzijoje Marine Le Pen Nacionalinis Susivienijimas, kuris jau daug metų vykdo kampaniją prieš šalies nacionalinio identiteto ir saugumo ardymą dėl masinės imigracijos, ypač musulmonų, apklausoje pirmavo su beveik 32 proc. balsų. Prezidento Emmanuelio Macrono Renesanso partija surinko mažiau nei pusę šio skaičiaus. Politinis šokas buvo toks didelis, kad E. Le Pen tapo 2027 m. prezidento rinkimų favorite, o E. Macronas apstulbino šalį, paskelbdamas apie pirmalaikius Parlamento rinkimus prieš kitą mėnesį vyksiančias Paryžiaus olimpines žaidynes. Atrodo, kad jis manė, jog dešiniųjų pergalę rinkimuose į iš esmės impotentišką Europos Sąjungos Parlamentą paversdamas teisėkūros požiūriu reikšmingo Nacionalinio parlamento kontrole, jis gali sugebėti išryškinti jų nesugebėjimą valdyti artėjant 2027 m. rinkimams. Tai labai rizikingas statymas.
Vokietijoje kanclerio Olafo Scholzo Socialdemokratų partija buvo griežtai atmesta, kaip ir jo žaliųjų bei liberalų koalicijos sąjungininkai. Dešinioji „Alternatyva Vokietijai“, kaip ir centro dešinieji krikščionys demokratai, pasiekė didelių laimėjimų. Ispanijoje ministro pirmininko Pedro Sánchezo Socialistų partiją į antrąją vietą nustūmė tradiciniai konservatoriai, tačiau ir čia didžiausią pažangą padarė populistinės dešiniosios partijos. Vienintelė dabartinė didžiųjų Europos šalių vadovė, kurios partija nebuvo sutriuškinta, buvo Giorgia Meloni, kurios populistiniai Italijos broliai jau yra pagrindinė valdančioji partija.
Didžioji dalis žiniasklaidos abiejose Atlanto pusėse reagavo su nuspėjamu nerimu, apibūdindama šiuos balsavimus kaip „kraštutinių dešiniųjų“ pergales. Tai iš karto netiesiogiai siejama su naciais ir fašistais. Tačiau nors kai kurie šių partijų nariai neabejotinai išpažįsta bjaurų ekstremizmą, dauguma tiesiog nori sumažinti migraciją, sustabdyti save naikinantį lenktyniavimą siekiant nulinio anglies dioksido išmetimo ir spręsti įsisenėjusias struktūrines Europos ekonomines problemas.
Didžiausi pralaimėtojai visur buvo žaliųjų partijos, kurios neteko 21 iš 73 vietų Europoje ir vaizdžiai patvirtino, kad progresyvistai visur traukiasi.
O kaip dėl Jungtinės Karalystės, buvusios Europos Sąjungos narės, kurioje liepos 4 d. vyks nacionaliniai rinkimai? Ar ne konservatorių partiją netrukus sutriuškins leiboristai, kurie yra visiškai žalieji, „prabudę“ ir globalistai, o tai, kaip rodo apklausos, gali būti didžiausias torių pralaimėjimas nuo jų įkūrimo prieš beveik 200 metų?
Tiesa, bet pažvelkime ne tik į tai, kas liepos 5 d. įžengs pro Dauningo gatvės 10 duris. Po Didžiosios Britanijos žemės paviršiumi vyksta tektoniniai pokyčiai.
Konservatorių laukia nesėkmė tiek dėl to, kad jie prarado balsų dėl Jungtinės Karalystės Reformų partijos, kuriai vadovauja amžinas dešiniųjų pažiba Nigelas Farage’as, kurio kampanija už Britanijos pasitraukimą iš ES buvo pagrindinė „Brexit“ priežastis. Jis plūdo Rišio Sunako vadovaujamus torius dėl nesugebėjimo spręsti imigracijos problemų, dėl žaliųjų manijų ir dėl socialistinio lygio mokesčių bei išlaidų.
Dėl rinkimų sistemos, baudžiančios mažąsias partijas, jis gali ir nelaimėti mandato, tačiau jo įtaka po rinkimų nualintai Konservatorių partijai gali smarkiai išaugti.
Apie 1848 m. revoliucijas Europoje, kai įvairūs liberalai, socialistai ir nacionalistai bandė nuversti senąjį žemyno režimą, bet jiems nepavyko, buvo sakoma, kad Europa, priešingai nei Amerika prieš 70 metų, pasiekė lūžio tašką ir nesugebėjo pasukti. Galbūt Europa, šį kartą mėgdžiodama Ameriką, dabar vis dėlto pasuko į priekį. https://www.wsj.com/…/before-trump-le-deluge-in-europe…