Veidaknygė
Leftistai kuria jausmingas pasakaites, kodėl Lietuvos valstybės sostinėje būtų „perteklinis“ per amžius nekitęs Lietuvos valstybės simbolis (o tokių Europos istorijoje nėra jau taip daug).
Jie dabar netgi partizanų kovas įamžinti pasirengę (tiesa, be pačių partizanų, bet vis progresas), kad tik užkirstų kelią Vyčiui, su kuriuo uniformose ir širdyse partizanai kilo į kovą.
Panagrinėkime pono Viliaus Bartninko argumentus, kodėl jis prieš Vytį, bet už kalvelę:
a) „žinau, ką būčiau pasakojęs draugams, atvykusiems iš užsienio“ – paminklus statome sau, savo protėviams ir savo ateities kartoms – kaip dvasinę atspirtį esamoms ir būsimoms kovoms už savo tautą ir valstybę, o ne užsienio turistams;
b) „Tuomet pereičiau prie paminklo formos. Užliptume ant kalvos, kalbėtume apie ją, atsisėstume ant žolės. Prisiminčiau Beresnevičiaus anekdotą: kai egiptiečiai statė piramides, mes pylėme piliakalnius (kalvas)…“ – ypač patogu tai daryti bus žiemą, kai kalniukas bus padengtas šlapiu ledu, susiformavusiu dėl nuolat vienas kitą keisiančių sniego ir atodrėkių, bei pavasarį ir rudenį ant drėgno purvo, padengto perpuvusiais lapais;
c) „Pasiūlyčiau šiek tiek atsitraukti nuo paminklo ir apžvelgti kaip paminklas valdo erdvę. Taip. Kaip maža kalva kontrastuoja su KGB rūmų masyvu“ – šiaip jau ten nuo pastatymo ir dabar „“ Teismų rūmai, derėtų žinoti, kad sovietų KGB ir nacių SD ten buvo tik laikini okupantai. Priešpastatyti partizanų kovas Teisingumui – bijau, pono Bartninko svečiai nesupras. Ir ne tik jie – kovoję už teisingumą irgi nesupras;
d) „Kartu tai paminklas vilčiai: kaip tie likę gyvi partizanai sulaukė nepriklausomos Lietuvos ir kaip atsiėmė Vyčio ordinus prezidentūroje, taip patvirtindami savo pergalę.“ – o čia svečiai ir paklaus: O kas tas Vytis? Ir ką ponas Bartninkas jiems parodys? Gal euro monetą? Gerai, jei turės kišenėje su Vyčiu, o jei ten Bundesbanko erelis bus?
e) „Nežinau, ką draugams čia ar užsienyje galėčiau papasakoti apie Vytį Lukiškėse. Po tiek istorijų, kurias man sužadina Labašausko paminklas, aš tikriausiai apie Lukiškių Vytį pasakočiau kiek jis man tuščias ir kiek aš neturiu, ką apie jį pasakoti“, – galima papasakoti, kaip lietuviai su Vyčiu vėliavoje, valstybės herbe ir širdyje šimtmečius kovojo su priešais ir vijo juos iš savo žemių.
Galima papasakoti apie Vyčio partizanų apygardą, apie tai, kaip išlikę Vyčio atvaizdai buvo slepiami ir saugomi nuo sovietų okupacijos metais.
Daug ką galima papasakoti apie valstybės simbolį, tik reikia tą valstybę mylėti.
P.S. Kadangi vos įdėjus šį komentarą ponas Bartninkas mane blokavo, nuorodos į jo teksto originalą įdėti negaliu. Kas norės, susiras.