„Lietuvos žinios“
Gali nutikti, kad netolimoje ateityje Lietuvai teks priimti itin sudėtingą ir skausmingą geopolitinį sprendimą, su kuo jai likti: su Amerika ir naująja NATO, garantuojančiais saugumą, ar su Vokietija ir naująja Europos Sąjunga, garantuojančiais ūkio klestėjimą? Nes galimybės pasirinkti abu variantus nebus.
Du dešimtmečius visa Lietuvos valstybinės raidos strategija buvo paremta pirma siekiu tapti NATO ir Europos Sąjungos nare, o po 2004-ųjų, kai abi šios svajonės išsipildė, jaukiu parazitavimu gabiai įsisavinant ES struktūrinių fondų paramą ir mažinant išlaidas gynybai, nes „NATO mums apgins“.
Perspėjimai, kad ES fondų lėšos vieną dieną baigsis, o Amerikai gali nusibosti vienai nešti visą NATO karinių išlaidų naštą, prasprūsdavo tiek pro visuomenės, tiek pro politikų ausis. Bet štai 2020-ieji, kai ES paramos Lietuvai dydis bus iš esmės peržiūrėtas mažinimo linkme, jau ant nosies, o tiek NATO viduje, tiek NATO santykiuose su Europos Sąjunga, prasidėjo tektoniniai lūžiai, žadantys esminius ir negrįžtamus pokyčius.
Europa neturi mokėti NATO!
Praeitą savaitę naujasis JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas NATO gynybos ministrų susitikime be užuolankų ir tiesmukai pasakė europiečiams: „Amerikiečiai negali labiau rūpintis jūsų vaikų ateitimi už jus pačius. Amerika įvykdys savo įsipareigojimus, bet jeigu jūsų tautos nenori išvysti Ameriką mažinant savo įsipareigojimus NATO, kiekvienos valstybės sostinėje turi būti parodyta aiški parama mūsų bendrai gynybai.“
Lietuva, per dvejus metus dvigubai padidinusi savo išlaidas gynybai, jau davė aiškų atsakymą, kad padarys viską, kas nuo jos priklauso, kad transatlantinis aljansas tarp Europos ir Amerikos, kurio aukščiausia išraiška yra NATO, būtų išsaugotas. Bet klausimas – ar didžiosios kontinentinės NATO valstybės atlieps į Amerikos raginimą, ar ir toliau muistysis vapėdamos apie „Europos karines pajėgas“, taip siekdamos savo neveiklumu sugriauti NATO – tebelieka neatsakytas, o valdančiųjų Europos politikų veiksmai kelia vis didesnį nerimą. Iš karto po J. Mattiso iššūkio europinei NATO daliai Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris pareiškė, kad Europa neturi pasiduoti Amerikos spaudimui ir padidinti išlaidas gynybai iki minimalių 2 proc. BVP, nes tai padariusi Vokietija išleistų ginklams visą dabartinį savo biudžeto perteklių.
Ne, J-C. Junckeras nėra kvailas mažo Europos kaimo seniūnas, girtas besibučiuojantis su Putinu, kokį jį neretai bandoma pavaizduoti po kiekvieno jo proputiniško ir antiamerikietiško pareiškimo. Nepamirškime, kad J-C. Junckeras EK pirmininku tapo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel protekcijos dėka. Jis visiškai tiksliai atspindi dabartinio vokiškai-prancūziško Europos elito požiūrį į Rusiją ir Ameriką, o būdamas formaliai tik nerinktu eurobiurokratu, gali atvirai sakyti tai, ką patys Vokietijos ir Prancūzijos politikai vengia išsakyti.
Lygiai, kaip ir Europos Parlamento liberalų lyderis ir vyriausias ES derybininkas dėl „Brexit“ Guy Verhofstadtas, kurio teikimu Europos Parlamentas praeitą ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos.
„Iš esmės G. Verhofstadtas siūlo apriboti ar apskritai panaikinti Europos Sąjungos valstybių narių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius sprendimus“, – komentavo šį balsavimą BBC. O vieningos europinės armijos sukūrimas tuo pačiu reikštų ir NATO panaikinimą, nes dubliuoti Aljanso pajėgumus europiečiams nebūtų nei prasmės, nei jie tam turi išteklių.
Tai yra, šiuo metu esame liudininkais prasidėjusio transatlantinės partnerystės, septynis dešimtmečius užtikrinusius taiką Europoje ir Vakarų civilizacijos gynybą, žlugimo.
Viskas prasidėjo Lisabonoje .
Žvelgiant atgal akivaizdu, kad pokyčių pradžia galima laikyti 2007-uosius, kai nutiko keletas esminių įvykių: buvo pasirašyta Lisabonos sutartis, pasukusi Europos Sąjungą centralizacijos ir federalinės valstybės link; Europos Užsienio reikalų taryba (paneuropinis mokslinių tyrimų centras), apibendrindama ES santykius su Rusija, įvardijo šią „strategine partnere“ Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai, o Lenkiją ir Lietuvą – „paskutinėmis Šaltojo karo kovotojomis“, trukdančiomis strateginiam Rusijos ir Europos suartėjimui; Saugumo konferencijoje Miunchene Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lig tol negirdėtai piktai užsipuolė Jungtines Valstijas dėl šių dominavimo pasaulyje, NATO plėtros į posovietinę erdvę Europoje ir Amerikos susitarimą su Lenkija bei Čekija įrengti šiose šalyse Priešraketinės gynybos skydą.
Po poros metų vaizdas Europoje buvo toks: Lisabonos sutartis, tegu per jėgą, bet ratifikuota; Lenkijoje atėjo į valdžią liberalios jėgos, pakreipusios užsienio politiką link partnerystės su Vokietija ir Rusija; Rusija pradėjo ir pergalingai baigė karą su Gruzija, Europai stebint sudėjus rankas. JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė santykių su Rusija „perkrovimą“, atšaukė susitarimą su Lenkija ir Čekija dėl priešraketinės gynybos. Europa jam už tai avansu įteikė Nobelio taikos premiją ir gausiai plojo katučių B. Obamos turnė po ES sostines metu.
NATO saulėlydis Europos negąsdino
Dar po dvejų metų, 2011-aisiais, toje pačioje Miuncheno saugumo konferencijoje JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas atvirai perspėjo europiečius, kad „NATO laukia miglota ir niūri ateitis“, jeigu europiečiai ir toliau mažins savo karinius pajėgumus, nes Amerikai mažėja noras už savo pinigus ginti valstybes, kurios nenori pačios skirti būtinų išteklių savo gynybai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.