„Lietuvos žinios“
Visuotinės ir besąlygiškos Lietuvos gynybos principas gražiai skamba ant popieriaus, tačiau ar jis suveiktų tikrovėje ir kokios būtų teisinės pasekmės tiems, kurie nelaukdami įsakymo atidengtų ugnį į įsibrovusį priešą, šiandien niekas negali aiškiai atsakyti. Kartu ryškėja politikų ir kariškių norai kaip galima labiau suvaržyti savaveiksmį ginkluotų piliečių pasipriešinimą.
Per pastaruosius trejetą metų, po Krymo užgrobimo ir agresijos Donbase tapo kaip ir savaime suprantamu dalyku, kad geriausia gynyba nuo rusiškai kalbančių „žaliųjų žmogeliukų“ – vos juos pamačius, iš karto, be kalbų – nušauti.
Estų politikai tą netgi viešai yra deklaravę, panašiai šneka ir asmenys, vienaip ar kitaip atsakingi už Lietuvos gynybą. Nacionalinio saugumo pagrindų bei Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymai kalba apie besąlygišką visuotinę gynybą ir tiesiogiai įpareigoja kiekvieną mūsų naikinti priešus nelaukiant atskiro įsakymo.
Bet kaip tai padaryti teisiškai saugiai, kad paskui nebūtum apkaltintas vulgaria žmogžudyste?
Šis ir daugelis kitų su visuotiniu besąlygišku pasipriešinimu susijusių klausimų prieš keletą dienų aptarinėti Krašto apsaugos ministerijos surengtame uždaro tipo (negalima įvardyti, kas ką kalbėjo, bet galima sakyti, apie ką kalbėta) seminare, kuriame dalyvavo ministerijos vadovybė, aukšto rango kariškiai, savanoriai, šauliai, politologai, už nacionalinį saugumą ir gynybą atsakingi Seimo nariai, nepriklausomi ekspertai. Vieną pranešimų teko skaityti ir man.
Seminare prisimintos neseniai vykusios skandalingosios Vidaus reikalų ministerijos Šalčininkuose surengtos pratybos, kurių metu imituotas „žaliųjų žmogeliukų“ įsiveržimas į Lietuvą iš Baltarusijos teritorijos ir bandymas paskelbti „Liaudies respubliką“, prieš tai užgrobus vietos policijos komisariatą.
Tikriausiai svarbiausias priekaištas pratybų organizatoriams – o kas būtų buvę, jeigu per mišką link Šalčininkų judančius pareigūnus, vaidinusius „žaliuosius žmogeliukus“, būtų pastebėję vietos šaulių kuopos nariai, ginkluoti išėję į pratybas, ar koks pilietiškai nusiteikęs medžiotojas ir atidengę ugnį. Galiausiai, nušauti pratybų dalyvius, labai tikroviškai imitavusius „žalius žmogeliukus“, galėjo ir kuris vietos policininkas.
Esminis klausimas: Kokios būtų tokio šūvio pasekmės tam, kuris šovė ir pataikė?
Šis klausimas gana aktyvia diskutuotas tarp Šaulių sąjungos narių ir šiaip aktyvių piliečių, pozicijos išsiskyrė iš esmės. Vieni tvirtino, kad didžiausia nevykusių pratybų nauda – jos parodė, kad piliečiai dar nepasiruošę besąlygiškai gintis, o Šalčininkų šauliai tiesiog pramiegojo agresiją, kiti laikėsi nuostatos, jog tik taip ir turėjo būti, nes jei kuris būtų „žaliuosius žmogeliukus“ pamatęs ir šovęs, tai geriausiu atveju būtų užtampytas policijos ir prokurorų. O gal ir teisme atsidūręs.
Teisiškai, be įspėjimo šaudyti „žalius žmogeliukus“ galima po agresijos prieš Lietuvą pradžios, paaiškėjus, kad rusai puola.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.