Kelios mintys buvusio ir artėjančių mitingų temomis, arba kodėl žmonės tokie įsiutę, nors Vyriausybė mano, kad ji viską daro teisingai.
Bene didžiausia šios Vyriausybės bėda – joje sėdi iš biurokratų kilę buhalteriai-ekonomistai ir mokykloje nesipešę mamų sūneliai.
Vieni nežino, ką reiškia gauti į nosį, tad raunasi ant kelių dičkių vienu metų, kitos ir kiti mato tik skaičius ekselio lentelėse, bet ne žmonių likimus už tų skaičių. Visi kartu jie nežino, kas tai yra politinė atsakomybė ir kas nutinka politikams, kai juos iš postų šluoja įsiutusių rinkėjų minia. Nes ši karti patirtis tekdavo jų politiniams viršininkams, o jie, karjeros biurokratai, arba likdavo savo postuose, arba pakeisdavo vieną gerą kėdę į kitą gerą kėdę.
Šimonytė, Landsbergis, Dulkys – jie visi užaugo ir susiformavo bejausmėje, įstatymais nuo žmonių pykčio apsaugotoje valstybės tarnyboje, tad šiandien ramiai gali karantino įsiutintoje, Partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos suskaldytoje visuomenėje, vykstant hibridinam karui su Baltarusija, vienu metu ir dyzelinius automobilius apmokestinti, ir prievartinį skiepijimą įvedinėti, ir garsiai svarstyti, kad vertėtų dar ir €1000–2000 uždirbančius žmones papildomais mokesčiais apdėti.
Valstybė – ties pilietinio karo riba, o premjerė Šimonytė ramiu veidu dvaro žurnalistams aiškina, kad nemato reikalo kalbėtis su protestuojančiais, nes tai ne visuomenė, o tik menka jos dalis.
Manęs nestebina, kad taip elgiasi Šimonytė ar Dulkys – vis dėlto jie abu VU Ekonomikos fakulteto bendramoksliai ekonomistai-buhalteriai, jiems svarbu debetą su kreditu suvesti, o kas bus po to – tai politikų rūpestis. Tik politikai šiandien, deja, jau jie patys. Kita jų bendramokslė iš to paties VU Pramonės ekonomikos fakulteto, Kazimiera Danutė Prunskienė, būdama premjere, 1991 sausį, jau tvyrant praktiškai karo stoviui su Sovietų Sąjunga, staigiai padidino maisto prekių kainas ir įsiutino žmones, kurie, „Jedinstvos“ vedami, sausio 8-ąją šturmavo Aukščiausiąją Tarybą.
Mane stebina Vytautas Landsbergis, lyginantis rugpjūčio 10 mitingą prie Seimo su „Jedinstvos“ mitingu prie Aukščiausiosios Tarybos, bet pamirštantis, kaip tą 1991-ųjų sausį jis pats politiniais motyvais kategoriškai priešinosi Prunskienės veiksmams, kuriuos diktavo ekonominė logika, ir ginantis dabartinius Šimonytės veiksmus, nors jie nė kiek nesiskiria nuo to, ką anuomet darė Prunskienė.