Suprantu jaunimėlį, kuriems Nevzorovas – tik Youtube ekranėlyje manieringą carinės Rusijos dvarponį vaizduojantis besijauninantis dėdė, įmantriai keikiantis Putiną. Daugeliui to pakanka, nes jei jau ant Putino dergiasi, tai garantuotai „geras rusas” – demokratas, vakarietiškas, europietiškas ir visakaip gerietiškas.
Šis perdėm kvailas požiūris atėjo dar iš sovietinių laikų, kai belenkuris rusas, keikiantis sovietų valdžią, atrodė saviškiu. Reikėjo Sovietų Sąjungos žlugimo potyriui, kad visokie lig tol mūsuose ir Vakaruose garbinti solženycinai, brodskiai ir venclovos – tai tik imperinio rusiškojo šovinizmo godotojai, tegu skirtingai dažytais kailiukais bei balsais. Kai kurie netgi lietuviškai vograujantys. Sovietų ir komunistų jie nemėgo tik todėl, kad toji sistema trukdė jiems, laikiusiems save aukštesniojo luomo atstovais, laisvai važinėtis gerti kavutę į paryžius ir niujorkus, o ne todėl, kad būtų pavergtų tautų laisvės ir demokratijos atnašautojais.
Nevzorovas yra lygiai toks pats – auksinio sovietinio jaunimo išpera, kurio lyg senelis buvo MGB generolas, lyg tėvas KGB globojamas „pogrindinis” menininkas, kaip saldus musgaudis viliojęs tikrus sovietinius kitaminčius. Šiuo požiūriu Leningrado KGB buvo meistrai – pakanka prisiminti Bobą Grebenščikovą ir jo grupę Akvarium, sudarytą iš sovietinės nomenklatūros vaikučių, kuriems leista viskas, už ką visi kiti gaudavo dvejus metus kerziniuose čebatuose, kol „valdžios persekiojami rokmenai” rengdavo neva pogrindinius koncertus savo tėvų svetainėse. Tiesiog pagalvokit, kuo sovietmečiu reikėjo būti, kad tavo buto svetainėje tilptų ir roko grupė, ir arti šimto jos gerbėjų. Vilniečiams siūlau prisiminti „Geltonojo lagaminėlio” gimtadienius – tai va pas jo ministriškus tėvus (ar uošvius, jau primiršau) stalininiame name priešais Operhauzą vietos buvo daug mažiau.
Grebenščikovo gerbėjų „rusiškojo dvasingumo” ir pseudo-disidentizmo užmuilintomis akimis pakanka ir Lietuvoje. Lygiai, kaip „į tikrąjį tikėjimą pagaliau atsivertusio” Nevzorovo, kuriam tais pačiais laikais, kaip ir Grebenščikovui, Leningrado televizijoje buvo leidžiama viskas, kas neleista kitiems. Giliojo Gręžimo Kontora iš Didelio Namo Liejyklos prospekte mokėjo dirbti.
Aš esu jau pakankamai senas, kad Nevzorovą atminti iš jo 600 sekundžių Leningrade. Kaip ir tai, kokią reputacija jis turėjo tarp Piterio mokslinės inteligentijos bei jų vaikų, kurie žinojo daug ir dar daugiau žinojo, kas kokiuose ratuose sukasi. Fun Fact – mūsų bendrike didžiausiu Grebenščiokovo atstovu, kurio dėka ir man teko kartą kriuktelėti portveino prie vieno stalo su „Meisteriu Bo”, buvo surusėjęs Baku kagėbistų vaikis, iš Seifulos persikrikštijęs į Senią.
Lygiai pamenu Nevzorovo nemeninį filmą „Našy” apie „lietuvius snaiperius”, ir „kovos su lietuvių fašistais” didvyrį, OMON vadą Česlav Mlynnyk (nuotraukoje po raudona CCCP vėliava), jau tuomet spekuliuojant šio lenkiška kilme.
Pemenu ir Nevzorovo filmą „Skaistykla” apie už Čečnijos laisvę kovojančius sužvėrėjusius kraugerius čečėnus, ukrainiečius banderovcus, pribaltus fašistus, kuriems kelią pastoja dvasingieji Rusijos GRU specnazovcai.
Pamenu ir Nevzorovo visiškai atvirą prisipažinimą, kad jis yra „samdomas informacinis žudikas”, kuriam nėra jokio skirtumo, ką TV eteryje sumalti į miltus – svarbu, kad už tai pinigai mokami.
Todėl niekaip nesuprantu, kodėl šiomis dienomis, kai Nevzorovo (kuriam, priminsiu, už visus nusikaltimus lietuvių tautos atžvilgiu uždraustas įvažiavimas į Lietuvą) tema vėl aktualizavosi dėl perdėm kvailo Ukrainos sprendimo suteikti pilietybę šiam kagėbisto ir kekšės mišrūnui, vis dar atsiranda mano bendraamžių, bandančių jį užstoti. Tipo „jis susiprato ir atsivertė”.
B…… susiprato ir b…… atsivertė. Atsivertimas neįmanomas be atgailos, o atgaila neįmanoma be tikėjimo Dievu ar kita antgamtine esybe, kuri viską mato ir visiems seikėja pagal nuopelnus. Nevzorovas gi, kaip ir priklauso sovietiniam ubliudkui, ne tik, kad netiki Dievu, bet yra agresyviu sovietinio raugo ateistu (gryn kaip kokie šimašoidai braukylos ar pleskai). Tokie niekada ir už nieką neatgailavo ir neatgailaus, nes pas juos nėra sąžinės, tik savanaudiškų narcizų didybės manija.
Lietuva, žinoma, neagali įtakoti suverenaus Ukrainos sprendimo suteikti Nevzorovui pilietybę. Bet Lietuvos Prokuratūra, man regis, galėtų avansu išsiųsti Ukrainos Prokuratūrai prašymą išduoti būsimąjį pilietį detaliai apklausai Sausio 13-osios byloje, nes ta apklausa, kurią LP prašymu darė Rusijos prokurorai Rusijos teritorijoje, vargiai gali būti laikoma išsamia ir patenkinančia. A nia?