Stribas Šimašius ir jo pasturlakai vapa, esą niekas nekaltina kolaboravus su naciais dorų kovotojų už Lietuvos laisvę, tokių kaip Juozas Lukša-Daumantas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Ant pastarojo, jei ir puolė, tai tik blogoji Vanagaitė-Dušanskienė.
Visiškas melas. Puolimas prieš Lietuvos sukilėlius ir partizanus, tapusius kovos su sovietų ir nacių okupacijomis simboliais, buvo sudėliotas ir surežisuotas dar prieš dešimtmetį, kai toks „sovietinis partizanas“ (paprasčiau sakant, Lietuvos išdavikas) Josifas Melamedas paskelbė paskvilį, pavadintą „Lithuania –Crime and Punishment“, kuriame žydšaudžiais apšaukė apie 5000 lietuvių, tarp jų Lukšą-Daumantą, Ramanauską-Vanagą, Baliukevičių-Dzūką, Noreiką-Vėtrą ir daugelį kitų.
Kai LGGRTC patikrino tą „Melamedo sąrašą“, iš jame įvardytųjų tik apie 1000 asmenų buvo pripažinti arba tikrai dalyvavę žydų žudynėse, arba galimai galėję tokiais būti.
Pirmasis nuo Melamedo šmeižto (beje, doro Lietuvos žydo rankomis) buvo nuvalytas Lukša Daumantas, kuriam kaltinimai organizavus „Lietūkio“ žudynes buvo suvis absurdiški. Į reikalą įsikišo (tegu bailiai ir nesėkmingai) ir Lietuvos Prokuratūra. Šmeižikai dešimtmečiui pritilo, o pernai smogė Ramanauskui-Vanagui. Vėl buvo atmušti, bet įžvelgė silpną vietą – bailų mėmę Vilniaus mero poste – ir puolė vėl, kol kas – sėkmingai.
Tikėkimės, neilgam, nes visuomenės reakcija į Škirpos ir Noreikos priskyrimą Holokausto bendrininkams sukėlė analogišką pasipiktinimą kaip ir puolimas prieš Ramanauską-Vanagą.
