Jei Putinas kelia rimtą grėsmę mūsų interesams ir saugumui, praneškite apie tai žmonėms. Pradėkite veikti dabar. Ne tik grasinkite rimtomis sankcijomis, įveskite jas dabar, o ne po to, kai pradės gausti patrankos.
Nesislėpkite už nedidelių NATO pajėgų dislokavimo, bet mobilizuokite pajėgas ir medžiagas, tinkamas Putino iššūkiui atremti. Sugėdinkite tokius sąjungininkus kaip Vokietija, kurie BVP teikia pirmenybę prieš principus, apie kuriuos nuolat mums dėsto. Ir kreipkitės į Kongresą ir prašykite leidimo panaudoti karinę jėgą.
Galiausiai, visi turime pripažinti akivaizdžią tiesą, kad agresijos malšinimas blevyzgomis ir užsienio politikos pamokslais tik dar labiau didina agresiją. Ukrainoje esame ten, kur esame, nes 2014 m. buvo leista įvykdyti Krymo aneksiją.
Svarbiausia, jei tikrai tikime „taisyklėmis grindžiama tarptautine tvarka“, privalome ją ginti ir jos taisyklių laikymąsi užtikrinti protą koncentruojančia jėga. Tai reiškia, kad reikia išleisti pinigus, reikalingus šiam vaidmeniui atlikti – ir tai reiškia veikti, o ne tik kalbėti apie veikimą.
Visas tekstas žemiau:
Praėjusią savaitę Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas paskelbė straipsnį apie bręstantį Ukrainos ir Rusijos konfliktą. Nieko nuostabaus, kad jame buvo pateiktas „naujosios pasaulio tvarkos“ idealizmo katalogas, kokį stebėjome per pastaruosius tris dešimtmečius. Jei Vladimiras Putinas ją perskaitytų, jis nebūtų sužavėtas, kaip ir nesijaudintų dėl kuklaus NATO pajėgų didinimo prie jo sienų, nes JAV vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas jau paskelbė, kad dėl Ukrainos į karą neisime. Be to, NATO šalys vis dar nesutaria, kaip reaguoti, jei Putinas imtųsi kinetinių veiksmų.
Vėl ignoruojami sunkūs klausimai apie tai, kas kelia grėsmę mūsų interesams ir kaip į tą grėsmę reaguoti, o teikiama pirmenybė bankrutavusiam idealizmui ir magiškam mąstymui.
Tarp viso to gerumo demonstravimo ir bragadoksiškos retorikos B. Johnsonas pateikia šį keistą sakinį, kuris įkūnija tą idealizmą: „Jei galiu pritaikyti kai kuriuos garsius žodžius: Visos tautos sukurtos lygios, tarptautinė teisė joms suteikia tam tikras neatimamas teises, o pirmoji iš jų yra teisė, kad galingas kaimynas neužgrobtų jų teritorijos ir nediktuotų jų užsienio politikos, grasindamas ginklu.“
Kalbame apie klaidingą analogiją. Ne, ne visos tautos yra „sukurtos lygios“ ir neturi „neatimamų teisių“, o tik tokias teises, kurias sukuria sutartys su kitomis tautomis, o ne bendros visuotinės „normos“ ar „vertybės“. Taip pat, kaip užsimena Johnsonas, „tarptautinė teisė“ nėra tokia pat kaip „gamta ir gamtos Dievas“, dėl kurių, Steigėjo nuomone, tam tikros žmogaus teisės yra neatimamos, mūsų prigimtinio žmogiškumo bruožas, o ne žemiškosios valdžios dovana. Tarptautinė teisė, priešingai, yra sąlyginis sutarčių, dėl kurių derasi suverenios valstybės, sudarančios tokius susitarimus siekdamos įgyvendinti savo nacionalinius interesus, produktas. Jos neatspindi visuotinės moralės ar vertybių, todėl, keičiantis interesams, jos nuolat pažeidžiamos arba jų paprasčiausiai atsisakoma.
Ironiška ir istoriškai aptaku, kad Johnsonas šį teiginį pateikia dabartinių Rusijos planų Ukrainoje kontekste. Dar 2014 m. Putinas aneksavo Krymą ir faktiškai okupavo pietryčių Ukrainą. Tuo metu Barackas Obama pontifikavo labai panašiais idealistiniais terminais, su Nepriklausomybės deklaracijos aidais: „Rusijos vadovybė meta iššūkį tiesoms, kurios dar prieš kelias savaites atrodė savaime suprantamos – kad XXI amžiuje Europos sienų negalima perbraižyti jėga, kad tarptautinė teisė yra svarbi, kad žmonės ir tautos gali patys priimti sprendimus dėl savo ateities“, nes tokia agresija „nėra tai, kaip XXI amžiuje laikomasi tarptautinės teisės ir tarptautinių normų“.
Tos pačios naivios klišės buvo būdingos ir užsienio politikos institucijoms: Fareedas Zakaria iš „The Washington Post“ kalbėjo apie „platesnes pasaulines normas – pavyzdžiui, draudžiančias aneksijas jėga. Jų ne visada buvo laikomasi, tačiau, palyginti su praeitimi, jos padėjo suformuoti taikesnį ir klestintį pasaulį“. Taip pat Davidas Rivkinas ir Lee Casey laikraštyje „The Wall Street Journal“ priminė „tris pagrindinius tarptautinės teisės principus, atspindėtus Jungtinių Tautų Chartijoje ir ilgamečiuose papročiuose“, t. y. „visų valstybių lygybę, jų teritorinio vientisumo neliečiamumą ir pašalinių asmenų nesikišimą į jų tarptautinius reikalus“.
Na, o štai po aštuonerių metų Krymas vis dar yra Rusijos dalis. Kaip ir 2008 m. užgrobta penktadalis Gruzijos. Akivaizdu, kad taisyklė, draudžianti keisti sienas jėga, nėra „savaime suprantama tiesa“, „pasaulinė norma“, kuri „padėjo suformuoti taikesnį ir klestintį pasaulį“, taip pat nėra „seniai nusistovėjusių papročių“, tokių kaip „teritorinio vientisumo šventumas“.
Veikiau visa tai yra tarptautinių įstatymų nuostatos, sukurtos sutartimis, pasirašytomis suverenių valstybių, kurios tikrai nėra visos „lygios“ ir kurios pačios nustato, kada ir kiek kuri sutartis jas įpareigoja. Štai kodėl Šiaurės Kipras, į kurį 1974 m. įsiveržė, kurį okupavo ir etniškai išvalė Turkija, tebėra Turkijos dalis, arba Tibetas, į kurį 1951-52 m. įsiveržė ir kurį okupavo Kinija, tebėra Kinijos dalis.
Ir kai tauta panaudoja jėgą, kad pakeistų valstybių sienas ar siektų kokių nors kitų tikslų, tik retais atvejais, pavyzdžiui, Sadamo Huseino invazijos į Kuveitą 1991 m. atveju, tautos, sudarančios „taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką“, šias „pasaulines normas“ įgyvendino kariniais veiksmais. Tačiau niekas nesiėmė šių normų paisyti sustabdydamas genocidą Ruandoje 1993 m. arba Darfūre 2003 m. Šiuo metu didžiosios Vakarų valstybės, priklausančios „taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai“, džiaugiasi žiemos olimpinėmis žaidynėmis Kinijoje, nors Sindziange musulmonams uigūrams plaunamos smegenys, jie žiauriai kankinami, prievartaujami, prievartaujami ir kalinami priverstinio darbo stovyklose.
Faktas tas, kad, nepaisant didingos retorikos, „taisyklėmis grindžiama tarptautinė tvarka“, paremta tarptautiniais įstatymais, retai kada norėjo ar galėjo įgyvendinti šią „savaime suprantamą tiesą“, kad sienos neturėtų būti keičiamos jėga, nes nė viena tauta nemanė, kad tai atitinka jos pačios interesus.
Įvairių nacionalinių interesų pastovumas atskleidžia pagrindinę šio užsienio politikos idealizmo klaidą – įsivaizdavimą, kad egzistuoja tarptautinė „interesų darna“ tarp didelės ir sudėtingos tautų įvairovės, turinčios skirtingas kultūras, papročius, kalbas, religijas, istoriją ir daugybę kitų „savaime suprantamų“ nacionalinio tapatumo bruožų, tarp kurių yra ir skirtingi požiūriai į prievartos teisėtumą siekiant nacionalinių interesų.
Taigi ši įvairovė prieštarauja Vakarų teiginiams, kad „ilgamečiai papročiai“ prisideda prie „savaime suprantamų tiesų“, tokių kaip imperatyvas gerbti nacionalines sienas ir nekeisti jų jėga. Priešingai, kaip rašo Robertas Borkas knygoje Coercing Virtue, „nėra nieko, ką būtų galima vadinti teise kokia nors prasminga prasme, nustatyta papročių. Jei taip būtų, ji nesuvaržytų tarptautinės agresijos, o veikiau ją išlaisvintų… Jei svarbiausia yra paprotys, jis palankus agresijai“. Melancholiška tai, kad Vakarų draudimas naudoti jėgą kaip nacionalinių interesų įgyvendinimo priemonę išlieka istorine anomalija.
Todėl Vakarai susiduria su Putino planų problema. Jei Europa, Didžioji Britanija ir JAV tikrai tikėtų, kad Putino sustabdymas atitinka jų nacionalinius interesus, jos ne vykdytų simbolinį NATO dislokavimą regione, o sutelktų savo kariuomenes, kurių skaičius būtų būtinas pasipriešinti invazijai, kuri, žinoma, keltų pernelyg didelę riziką. Jei jos rimtai siektų tikro atgrasymo, jos negrasintų sankcijomis, kaip tai darė J. Bidenas, prasidėjus invazijai ir mirštant žmonėms. Jie jas įvestų dabar.
Tad kodėl šios šalys nesiima veiksmų? Todėl, kad jų politiniai lyderiai skaičiuoja politinę riziką ir savo nacionalinius interesus. Vakarai, apsvaigę nuo grynojo anglies dioksido išmetimo į aplinką mėnulio, kad susilpnintų savo energijos išteklius, dabar susiduria su išpūstomis degalų kainomis, todėl Vakarai, ypač Europa, tampa priklausomi nuo rusiškos naftos. Vakarų valstybių piliečiai taip pat nėra nusiteikę karui, kurio priežastys jiems nėra aiškios. Jie nemato tiesioginės grėsmės, kuriai sustabdyti reikėtų išleisti gyvybes ir pinigus, ypač JAV, kurios ką tik baigė du dešimtmečius trukusį beatodairišką idealizmą Artimuosiuose Rytuose, pasibaigusį žeminančiu atsitraukimu iš Kabulo.
Nereikėtų stebėtis, nes toks trumparegiškas matymas kenkia demokratijai nuo pat jos sukūrimo. 1835 m. Alexis de Tocqueville’is įspėjo, kad „demokratijose dažnai trūksta aiškaus ateities suvokimo, pagrįsto nuosprendžiu ir patirtimi. Žmonės labiau linkę jausti, o ne mąstyti; ir jei jų dabartinės kančios yra didelės, reikia bijoti, kad dar didesnės kančios, susijusios su pralaimėjimu, bus pamirštos“. Ši tikrovė reiškia, kad šalies vadovai turi konkrečiai paaiškinti rinkėjams, kodėl mūsų atveju V. Putino įvykdyta Rytų Ukrainos aneksija kelia ilgalaikę grėsmę mūsų saugumui ir interesams.
Tačiau kol kas girdime tik apie tai, koks blogas yra Putinas, o visi, kurie abejoja, ar imtis veiksmų, yra kriptofašistai, besižavintys autokratais. Arba girdime tuščią, gerų jausmų kupiną retoriką, tokią kaip Boriso Džonsono (Boris Johnson) kalbėjimas apie bendras „normas“ ir „taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką“, arba pagyras „kantriai ir principingai diplomatijai“, kaip Džonsonas vadina laiko patikrintą taktiką, kai lyderiai vengia ką nors reikšmingo daryti ir savo neveiklumą maskuoja „diplomatinio angažavimosi“ teatru.
Jei Putinas kelia rimtą grėsmę mūsų interesams ir saugumui, tuomet pareikškite apie tai žmonėms. Pradėkite veikti jau dabar. Ne tik grasinkite rimtomis sankcijomis, įveskite jas dabar, o ne po to, kai pradės kaukti patrankos. Nesislėpkite už fragmentiško NATO dislokavimo, bet mobilizuokite pajėgas ir medžiagas, tinkamas Putino iššūkiui atremti. Sugėdinkite tokius sąjungininkus kaip Vokietija, kurie BVP teikia pirmenybę prieš principus, apie kuriuos nuolat mums dėsto. Ir kreipkitės į Kongresą ir prašykite leidimo panaudoti karinę jėgą.
Galiausiai, visi turime pripažinti akivaizdžią tiesą, kad agresijos malšinimas blevyzgomis ir užsienio politikos pamokslais tik dar labiau didina agresiją. Ukrainoje esame ten, kur esame, nes 2014 m. buvo leista įvykdyti Krymo aneksiją.
Svarbiausia, jei tikrai tikime „taisyklėmis grindžiama tarptautine tvarka“, privalome ją ginti ir jos taisyklių laikymąsi užtikrinti protą koncentruojančia jėga. Tai reiškia, kad reikia išleisti pinigus, reikalingus šiam vaidmeniui atlikti – ir tai reiškia veikti, o ne tik kalbėti apie veikimą.
