Nuotaikos Kijeve temsta. Prieš kelias savaites buvusi euforija, kai atrodė, kad Rusijos pajėgos traukiasi, virto nerimu dėl to, kas Rytų Ukrainoje virto sekinančiu karu. Į nenuilstančio prezidento Volodymyro Zelenskio kalbas įsiskverbė nerimo natos, kad Vakarų parama gali išblėsti arba nutrūkti, arba kad jų lyderiai gali pastūmėti jo šalį į nepriimtiną taiką. Praėjus 108 karo dienoms, kaip niekada svarbu, kad Kijevo sąjungininkai išliktų vieningi ir ryžtingi savo veiksmuose ir pranešimuose.
Pirmiausia tai reiškia, kad reikia didinti ginklų tiekimą. JAV ir Jungtinė Karalystė tiekia daugkartinio paleidimo raketų sistemas, galinčias šaudyti iki 50 mylių atstumu, gavusios garantijas, kad jos nebus naudojamos smūgiams pačioje Rusijoje. Kijevas sako, kad jam reikia bent 60 – daug daugiau nei įsipareigota – kad turėtų galimybę pakeisti karo eigą. JAV 40 mlrd. dolerių paramos paketas apima 19 mlrd. dolerių artimiausio laikotarpio karinę pagalbą, tačiau tiekimas užtruks. Ukrainai dabar reikia daugiau ginklų, kad galėtų atremti Rusijos pajėgas, kurios, sutelkdamos karius ir toliašaudę artileriją strateginėse vietose, pagaliau daro pažangą, tačiau gali būti sunku išlaikyti tokią taktiką neribotą laiką.
Ne mažiau svarbus yra sąjungininkų diplomatijos ryžtas ir nuoseklumas. Saugumo požiūriu būtų protinga vengti įvaryti į kampą paranojišką Rusijos lyderį, kuris sulaužė tabu grasindamas panaudoti branduolinį ginklą. Tačiau Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono primygtinis reikalavimas, kad Vakarai neturi „pažeminti” Vladimiro Putino, skamba pavojingai vangiai. Lyderis, kurio pajėgos luošina ir žudo ukrainiečius, nenusipelno pagalbos gelbstint veidą.
Vokietija ir Italija taip pat paragino nutraukti ugnį kaip kelią į susitarimą derybomis. Ukrainos prezidentas baiminasi, kad pasikartos 2014 m., kai Kijevas buvo priverstas pritarti susitarimui, kuris įtvirtino Rusijos teritorinius laimėjimus rytuose.
Interviu „Financial Times” V. Zelenskis išdėstė teisėtą savo karinių tikslų pagrindą. Jis sakė, kad aklavietė, paliekant Rusijos pajėgas ten, kur jos yra, „mums nėra išeitis”. Tai turėtų būti nepriimtina ir Kijevo sąjungininkams; toleravimas, kad V. Putinas antrą kartą jėga užgrobia Ukrainos žemes, gali tik padrąsinti jį panaudoti agresiją kitur. V. Zelenskis patikslino, kad Rusijos kariuomenės atgręžimas į pozicijas prieš vasario 24 d. invaziją būtų „rimta laikina pergalė”, tačiau visiško suvereniteto savo teritorijoje atkūrimas išlieka galutiniu Kijevo tikslu.
JAV prezidentas Joe Bidenas, tiesiogiai nekalbėdamas apie sienas, taip pat išdėstė tvirtesnę nei E. Macrono poziciją, kuri neprieštarauja V. Zelenskio pozicijai. JAV nespaus Kijevo daryti teritorinių nuolaidų. Ji nori „demokratinės, nepriklausomos, suverenios ir klestinčios Ukrainos”, kuri galėtų atgrasyti nuo būsimos agresijos. Tačiau jos nesistengs „nuversti [V. Putino]”, neskatins ir nesudarys sąlygų Ukrainai smogti už savo sienų.
Nors kai kurie gali privačiai nesutikti, Vakarų lyderiai turėtų sugebėti susivienyti dėl šių nuostatų ir jomis vadovautis visuose santykiuose su V. Putinu. Visų pirma jie turėtų laikytis principo, kad „nieko apie Ukrainą nenuspręsime be Ukrainos”.
Po to, kai Vakarų sąjungininkai dėl suprantamų priežasčių nusprendė tiesiogiai nesikišti į karą, Ukraina kovoja viena. Ji gina ne tik savo suverenitetą, bet ir Europos laisvę bei saugumą. Kiek toli, jos manymu, ji gali nueiti siekdama savo tikslų, nemaža dalimi priklausys nuo to, kokią paramą jai pavyks užsitikrinti iš savo partnerių. Jie turėtų aprūpinti ją visomis įmanomomis priemonėmis, nesukeliant tiesioginio konflikto su Rusija. Tuomet Kijevas turi nustatyti taikos derybų su Maskva laiką ir sąlygas.