„Lietuvos žinios“
Tai, kad Vasario 16-osios aktą, liudijusį nacionalinės Lietuvos valstybės gimimą, atrado vienos žymiausių „smetoniškos Lietuvos“ šeimų atstovas, yra didis istorinis teisingumas bei kartu paaiškinimas, kodėl kai kam šių dokumentų visiškai nereikėjo.
Ne visa Lietuva džiūgavo dėl profesoriaus Liudo Mažylio atradimo Vokietijos diplomatinės tarnybos archyve.
Nedidelė, bet įtakinga dalis viešuomenės veikėjų, laikiusių save naujosios lietuviškos tapatybės formuotojais, iš pasiutimo ir nevilties griežė dantimis ir tryško pagieža.
Tauta šventė, istorikai ignoravo
Berlyno archyve aptikti Vasario 16-osios akto originalai tapo ne tik šimtmečio atradimu Lietuvos istorijoje, jie pagimdė daugeliui netikėtą konfliktą tarp atradėjo ir istorikų bendruomenės.
Pastaroji, įkandin profesoriaus Mažylio atradimą visaip sumenkinti bandžiusio profesoriaus Alfredo Bumblausko, kurio didinga povyza tris dešimtmečius visuomenės akyse įkūnija Lietuvos istorijos mokslą, draugiškai ignoravo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio didvyrį.
Į iškilmingą profesoriaus Mažylio sutikimą Vilniaus oro uoste neatvyko nė vienas Lietuvos istorijos instituto atstovas, iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo vienintelis docentas Aurimas Švedas. Totalinis boikotas.
Teoriškai Vasario 16-osios aktų originalų atradimas kiekvienam Lietuvos istorikui, ypač – XX amžiaus Lietuvos istorikui – turėjo tapti grandiozine profesine ir asmenine švente.
Praktiškai vietoje šventės į istorikų kiemą atėjo gedulas – visa Lietuva pamatė, kad garsiais vardais tituluojama, ordinais apkabinėta, valstybės finansavimą gaunanti, komisijose ir tarybose posėdžiaujanti, savo svarbą valstybingumui bei nacionalinės tapatybės įtvirtinimui kiekviena proga pabrėžti nesikuklinanti profesionalių istorikų bendruomenė per tris dešimtmečius nuveikė mažiau nei vienas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesorius, laisvalaikiu mėgstantis kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.
Bumblauskas tiesiog pavydi Mažyliui sėkmės – nutarė visuomenė, išgirdusi, kaip visiems iš televizijos laidų apie istoriją gerai pažįstamas profesorius besipinančiu liežuviu piktai burbuliuoja apie „kažkokį tipą“, kuris nugvelbia atradimą „tikriems tyrėjams iš panosies“. Bet tokiame manyme tiesos labai nedaug, o gal ir visai nėra. Viešumon išvirtusio konflikto šaknys glūdi kur kas giliau.
Smetoniška Lietuva – Mažyliams sava
Konfliktas tarp pofesoriaus Liudo Mažylio ir profesoriaus Alfredo Bumblausko – tai ne konfliktas tarp sėkmingo istorijos mėgėjo ir susimovusio istoriko-profesionalo.
Tai tapatybinis konfliktas tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokrato ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėto prasčioko, savo sovietinę tapatybę ir jos sąlygotą egzistencinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančio Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija ir jos pažadu lietuvių mužikams, kad ir jie kaip lenkai būsią.
Kas tas Mažylis? – sužinojęs apie profesoriaus atradimą Berlyne retoriškai klausė Bumblauskas, taip rodydamas ne tik savo pyktį ir panieką, bet ir profesinį neišprusimą, nes tokią įtaką moderniosios Lietuvos valstybės raidai turinčias gimines privalo atmintinai žinoti kiekvienas istorikas.
Kas tas Mažylis? – įkandin Bumblausko klausė ir visa Lietuva, nes istorijos mokslo atstovai, panašu, padarė viską, kad tokios „smetoniškos Lietuvos“ pavardės būtų trinte ištrintos iš tautos kolektyvinės atminties. O atsakymas į klausimą paaiškina daug ką. Gal net viską.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.