DELFI.lt
Žmonės, kurie prisimena 1940 metų Lietuvos okupaciją ar gerai išmano šį istorijos laikmetį, šiandien gali pajusti savotišką déjà vu.
Juntame, kaip keičiamos moralės normos ir visuomenės socialinės struktūros, tarsi vėl prasidėtų dvasinė tautos protų ir širdžių okupacija. Tarsi būtų kuriamas „naujasis žmogus“, laisvas nuo prigimtinės šeimos ir bendruomenės ryšių, įsipareigojimų, sąžinės bei atsakomybės.
Parengiamasis darbas šiai okupacijai (kaip ir 1940 m. okupacijai) vyksta jau ne vienerius metus, aktyviai naudojant įvairius visuomenės nuomonės formavimo metodus žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, mene, kultūroje ir kitur.
Šį rudenį demokratiniais rinkimais valdžia Lietuvoje buvo patikėta politinei daugumai, kuri savo koalicijos sutartyje ir kai kurių koalicijos lyderių viešais pareiškimais ne kartą įvardino prasidedančios kadencijos tikslus, kuriuose aiškiai dominuoja siekis pirmiausia įgyvendinti ideologinį bei vertybinį perversmą mūsų visuomenėje.
Tai rodo šie tikslai: lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas, keičiantis šeimos sampratą; Stambulo konvencijos, įvedančios socialinės lyties sąvoką į teisinę sistemą, ratifikavimas; lyties keitimo įteisinimas; teisės į abortą įtvirtinimas Reprodukcinių teisių įstatyme; narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui įteisinimas ir t.t.
Didele dalimi šios iniciatyvos kyla iš pasaulyje pasklidusios gender ideologijos, apie kurios pavojingumą ne kartą kalbėjo Popiežius Pranciškus. Gender ideologija „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtingumų ir griauna šeimos antropologinį pamatą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymų gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti“ (Amoris Laetitia, 56).
Yra reali grėsmė, kad ne vienerius metus šios ideologijos sklaidos „auginti vaisiai“ taps privaloma teisine ir socialine norma mūsų valstybėje. Tai neišvengiamai turėtų ilgalaikę įtaką visos visuomenės socialinei struktūrai, o naujų normų kvestionavimas ilgainiui taptų ne tik nepolitkorektišku, kaip jau kurį laiką yra, bet ir neteisėtu „prietaru“, susilaukiančiu valstybės sankcijų. Prisiminkime savo neseną istoriją: tikintys žmonės buvo persekiojami, neigtas Dievo egzistavimas, drausta bet kokia ideologijos bei valdžios kritika. Buvo privalu cituoti Leniną, Marksą, privalomai lankytis demonstracijose, mokyklose ir darbo kolektyvuose buvo gėdinti, ir smerkti „mąstantys neteisingai“, ne pagal ideologines klišes.
Būtent sovietinėje Rusijoje, lygiai prieš 100 metų, 1920 m. lapkričio 18 d., pirmą kartą žmonijos istorijoje valstybiniu lygiu buvo įteisinta dirbtinė nėštumo nutraukimo procedūra. Liaudies komisariato sveikatos reikalams sprendimu „Dėl moterų sveikatos apsaugos sovietinėse ligoninėse“ nutarimu bolševikų valdžia įteisino tradiciją, kai žmogaus gyvybės nutraukimas motinos įsčiose tapo „medicinine procedūra“, bei sukėlė negrįžtamus padarinius žmogaus teisių supratimui ir medicinos etikai.
Šiandien irgi stebime, kaip dėl pažiūrų susiduriama su įvairialypiu mobingu (angl. mobbing – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys, kurio dažniausias tikslas – pažeminti, apjuokti kurį nors narį, sumažinti jo vertę; patyčių atmaina, psichologinis teroras), kvestionuojama žmonių galimybė užimti pareigas dėl netinkamų vertybinių nuostatų, verslo kompanijos formuodamos rinkoje „main streamo“ (liet. dominuojanti tendencija) atitinkantį įvaizdį, reklamos kampanijose naudoja religinių simbolių patyčias, į mokyklas brukamos gender ideologija persmelktos lytiškumo programos. Ar tikrai nėra paralelių su vykdyta okupacija?
Didžiausia šios vykstančios dvasinės okupacijos klasta yra tame, kad ji yra vykdoma, prisidengiant iškreiptomis gailestingumo (kai gailestis, atjauta yra atskiriami nuo tiesos apie žmogų) ir laisvės (kai asmens laisvė yra atskiriama, ar net supriešinama su atsakomybe už bendrąjį gėrį) sampratomis.
Šv. Jonas Paulius II moko, kad „gailestingumas savo tikruoju bei savituoju aspektu pasirodo tada, kai sugrąžina vertę, iškelia ir ištraukia gėrį iš visų blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje“ (Dives in Misericordia, 6). Su tokia „išlaisvinta“ ir nujautrinta sąžine žmogus praranda savęs, kaip nusidėjėlio, suvokimą ir taip ilgainiui jame sunyksta tikėjimas ir egzistencinis poreikis Dievo Gailestingumui. Kyla klausimas: „Kam tokiam žmogui reikalingas Dievo Gailestingumas, jeigu jis nesijaučia esąs nusidėjėlis?“ Kas mes tokie, kad teistume kitą, nes patys taip pat esame nusidėjėliai?
Tiesos apie žmogų ir nuodėmę įvardinimas nėra savaime žmogaus pasmerkimas ar teisimas. Anot Šv. Jono Pauliaus II, „Laisvės ir tiesos supriešinimas ir net radikalus atskyrimas yra dar pavojingesnės ir žalingesnės dichotomijos – dichotomijos, atskiriančios tikėjimą nuo moralės – pasekmė, apraiška ir užbaiga“ (Veritatis Splendor, 88).
Mes turėtume ne ignoruoti arba toleruoti nuodėmę, bet labai jautriai, su meile ir gailestingumu perspėti ir „padėti pasauliui pažinti kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16,8). Benediktas XVI moko, kad „tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai, […] Meilė tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu pašaukimu mylėti savo brolius jo plano tiesoje“ (Caritas in Veritate).
Tai yra svarbi mūsų, kaip krikščionių, misija pasaulyje. Prisiminkime istoriją ir kaip politikai, visuomenės veikėjai 1940 m. gresiančios okupacijos akivaizdoje užėmė skirtingą poziciją. Buvo tokių, kurie patys važiavo į Maskvą atvežti „Stalino saulės“, taip, kaip dabar yra tokių (net ir mūsų Bažnyčios viduje), kurie siūlo atsiverti ir laisvai priimti „genderizmo saulę“.
Apie tokius krikščionis Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente „Homosexualitatis problema“ perspėta: „šiandien vis daugiau žmonių, net ir Bažnyčioje, daro stiprų spaudimą, kad ji pripažintų homoseksualumo būseną, tarsi tai nebūtų netvarkingas dalykas, ir įteisintų homoseksualinius aktus. Tokią poziciją palaikantys Bažnyčios nariai dažnai glaudžiai bendrauja su panašiai mąstančiais nepriklausančiais Bažnyčiai žmonėmis.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.