lzinios.lt
Liberalus kairysis Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel“ penktadienį prisiminė ketverių metų senumo įvykius, kai britų euroskeptikų lyderis Nigelas Farage’as, nesirinkdamas žodžių ėmė tyčiotis iš Europos Sąjungos (ES) „prezidento“ Hermano Van Rompuy. Europos Parlamento plenarinių posėdžių salėje jis šaukė gerokai sutrikusiam belgui: „Norėčiau jūsų paklausti, pone prezidente, kas jus išrinko?“
Vokietijos dienraštis atkreipė dėmesį ne į patį N.Farage’o pareiškimą, o į tuomečio socialistų frakcijos pirmininko, dabar – Europos Parlamento vadovo ir bene rimčiausio kandidato į Europos Komisijos pirmininko postą Martino Schulzo reakciją. Tuomet jis pasakė, kad jei N.Farage’ui nepatinka ES, jam reikėtų atsisakyti europarlamentaro mandato.
„Schulzo žinutė Farage‘ui buvo tokia: arba priimate ES tokią, kokia ji yra, arba nebus jokios!“ – rašo „Der Tagesspiegel“, primygtinai ragindamas apskritai skirti Europos politinės vienybės idėją nuo konkretaus ES santvarkos modelio, dėl kurio galima ir net būtina ginčytis.
Būtent tai turėtų įsidėmėti ne tik M.Schulzas, bet ir Lietuvos politikai: ES ydų kritika nereiškia kritikos pačiai Vakarų politinės taikos ir bendradarbiavimo idėjai.
„Der Tagesspiegel“ pabrėžia, kad ES kritikų išstūmimas iš diskusijos apie jos ateitį tuo pat metu juos stumia į tamsiausius politinio spektro dešinės pakraščius. Lietuviai turėtų suprasti daugiau: taip jie stumiami ir į Vladimiro Putino glėbį.
Kad sekmadienį vykusiuose savivaldos rinkimuose rekordinės paramos sulaukęs Prancūzijos nacionalinis frontas į Rusiją žiūri ne mažiau palankiai nei „Mistralius“ jai parduodančios pagrindinės šalies partijos, seniai niekam nėra paslaptis. Tačiau kai Ukrainos tragedijos kontekste palaikymą, nors ir santūrų, V.Putinui išreiškė britų euroskeptikų žvaigždė N.Farage’as, žagtelėjo ne vienas.
Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Dar prieš porą metų Lietuvos dešinieji – taip pat ir labiausiai euroentuziastiški – negailėjo liaupsių Vengrijai, vadindami ją lydere grįžtant prie žemyno vertybių, organizavo pompastiškas konferencijas su šios šalies politikais ir akademikais. Dabar, girdint premjero Viktoro Orbano raginimus netaikyti sankcijų Krymą užgrobusiai Rusijai, ima atrodyti, kad Vengrija tampa tiesiog dar vienu Rusijos Trojos arkliu Europoje.
Regis, Europoje tebėra įmanomi du politiniai keliai. Pirmas – nekritiškai remti neomarksistinę, nuo savo pamatų – krikščioniškos tapatybės ir tautinių valstybių suvereniteto principo – atsiribojusią ES. Antras – stoti į nevaisingos marksistinės ideologijos atsikračiusios, bet savo imperines ambicijas jau atvirai demonstruojančios Rusijos pusę.
Tačiau būtent Lietuva dėl savo ypatingos istorinės patirties galėtų padėti europiečiams išeiti už šio ydingo pasirinkimo ribų. Ne veltui būtent buvę rezistentai ir disidentai, savo kailiu labiausiai pajutę stalinistinio marksizmo skonį, apie dabartinę ES kryptį kalba kritiškiausiai. Jie tiesiog geriausiai atpažįsta tas pačias marksistines idėjas, tą patį polėkį kurti naująjį žmogų ir naują visuomenę, nevaržomą religijos, tautiškumo (politinio, ne folklorinio) ir net lytiškumo „pančių“. Tačiau joks „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjas ar ant Mordovijos lagerių narų kelerius metus praleidęs rezistentas neims dėl to palankiai žiūrėti į KGB karininko V.Putino valdomą Rusiją.
Iš tokio ydingo pasirinkimo ribų išeiti būtina ir dėl to, kad toliau statant Europą ant revoliucinės Karlo Marxo filosofijos – tegul ir kitokios jos interpretacijos – pamatų ji greitai gali pasirodyti toks pat milžinas molinėmis kojomis, kokia pasirodė Sovietų Sąjunga, ir paprasčiausiai subyrėti. O tada į V.Putino ar jo įpėdinio glėbį pateks ne tik tie, kurie dėl blogos valios ar užtemusio proto dabar to prašosi patys.
Keistai neomarksizmo ir neoliberalizmo samplaikai pasidavusiai Mastrichto ir Lisabonos Europai yra alternatyva – tai Europa, kokią po Antrojo pasaulinio karo kūrė Robert’as Schumanas, Konradas Adenaueris ir Alcide’as de Gasperi. Tai Europa, kuri nepretenduotų atimti patį jos stuburą sudarančių tautų suvereniteto ir nebandytų tapti „nauju supernacionaliniu Leviatanu“, kurio taip bijojo R.Schumanas. Europa, kuri nemėgintų keisti ją pačią suformavusių krikščionybės normų neomarksistiniais konstruktais, dėl kurių R.Schumanas jau prieš kelis dešimtmečius įžvelgė „visą totalitarinio režimo bekompromisiškumą, tik kitaip pavadintą“.
Mastrichte ir Lisabonoje pasirinktos žemyno politinės raidos krypties kritikos išstūmimas už toleruojamo politinio diskurso ribų nepadarys mūsų žemyno stipresnio. Norinčius radikaliai pakeisti ant neomarksistinių pamatų statomą Europą politikus, kuriems artimesnė R.Schumano, o ne Mastrichto ir Lisabonos Europos vizija, reikia ne vyti lauk iš posėdžių salių, o pakviesti į labai rimtą diskusiją, kuri Europai gali būti lemtinga.
Lietuva negali leisti Europai rinktis tarp V.Putino ir K.Marxo – ji tiesiog per gerai abu pažįsta.