„Lietuvos žinios“
Nuo tada, kai pasitraukė iš popiežiaus pareigų, tik neseniai paskelbtas pirmas rimtas Benedikto XVI tekstas Lietuvoje nesulaukė rimtesnio dėmesio. Labai gaila, nes jis nagrinėja problemą, kuri be galo aktuali tiek tikintiems, tiek netikintiems žmonėms.
Savo laiške Romos popiežiškojo Urbono universiteto studentams popiežius emeritas palietė tarpreliginio dialogo ir misijų santykio klausimą – paprasčiau tariant, svarstė, ar katalikai su kitų religijų atstovais turėtų tik palaikyti draugišką dialogą, petys į petį dirbti dėl taikos pasaulyje, ar vis dėlto galėtų juos bandyti atversti į savo tikėjimą.
Nagrinėdamas šį klausimą Benediktas rašo, kad religijos šiandien įsivaizduojamos panašiai kaip žemynai ar valstybės, esančios viena šalia kitos žemėlapyje, – o juk nė vienas žemynas savaime nėra geresnis už kitą. Tačiau popiežius emeritas siūlo į religijas pažvelgti kitu kampu ir į diskusijas sugrąžinti be galo svarbią, bet, atrodo, gerokai primirštą tiesos sąvoką.
„[Dabar] tiesos klausimas, kuris krikščionybės pradžioje krikščionims rūpėjo labiau nei bet kuris kitas, uždaromas į skliaustus. Manoma, kad autentiška tiesa apie Dievą galiausiai yra nepasiekiama […]. Atsisakyti tiesos atrodo įtikima ir naudinga siekiant taikos tarp skirtingų pasaulio religijų. Tačiau tai pražūtinga tikėjimui. Tikėjimas praranda savo saistantį pobūdį ir rimtumą, jei viskas traktuojama tik kaip simboliai, iš esmės esantys vieni kitų pakaitalai“, – sakoma laiške popiežiškojo universiteto studentams.
Nuo Benedikto XVI pereinant prie grynosios logikos, teiginys, kad Jėzus Kristus yra Dievas, negali vienu metu būti ir teisingas, ir neteisingas. Todėl krikščionybė ir islamas negali būti teisūs vienu metu. Teiginys, jog Švenčiausiajame Sakramente yra tikras Kristaus kūnas, tikras jo kraujas, siela ir dievystė, negali būti vienu metu ir teisingas, ir ne – todėl katalikybė ir protestantizmas negali būti teisūs vienu metu. Logika atmeta galimybę, kad visos (ar kelios) religijos yra teisingos. Teisinga gali būti arba kuri nors viena, arba nė viena. Tada teisus Karlas Marxas, tvirtinęs, kad visos jos – tik opijus liaudžiai.
O jei religija neteisinga, ar ji gali būti gera? Lygiai tiek, kiek geras yra bet kuris melas arba geriausiu atveju pasaka. Bet pagal pasakas žmonės nekoreguoja savo valgiaraščio, netvarko gyvenimo ir juolab neaukoja dėl jų savo gyvybės.
Jei Kristus iš tikrųjų trečią dieną neprisikėlė iš numirusių, neįžengė į dangų ir nesėdi Dievo Tėvo dešinėje, tada milijonai pasaulio gyventojų, kiekvieną sekmadienį einančių į bažnyčią ir iškilmingai visa tai kartojančių, yra, nors ir geranoriški, bet vis dėlto kvailiai. Todėl visais amžiais žmonės troško žinoti tiesą ir dėl jos visada aistringai ginčijosi – pirmiausia ne dėl noro kam nors primesti tą tiesą, o siekdami ją išsiaiškinti ir atskleisti. Dabar tenkinamės tik apeigomis, kol galiausiai neišvengiamai apleidžiame ir jas.
Tačiau tai, jog egzistuoja viena tiesa, primiršta kalbant ne tik apie religiją. Kad siena yra balta, o ne juoda, dar sugebame pasakyti nesvyruodami, bet į šiek tiek sudėtingesnius – socialinius ar moralinius – klausimus žiūrime taip, lyg pasaulyje nebūtų nieko tikra. Tas pats Benediktas XVI šį reiškinį yra vadinęs reliatyvizmo diktatūra, kai kiekviena „tiesa“ – šiuo atveju būtinai rašoma kabutėse – laikoma ne absoliučia, o tik reliatyvia. Tokioje diktatūroje toleruojamos visos nuomonės, išskyrus tą, kad egzistuoja objektyvi tiesa. Socialiniame ir politiniame gyvenime tiesos siekį ir ištikimybę jai keičia geriausiu atveju abstrakčios „vertybės“, kurias kiekvienas gali pasirinkti nelyginant pirštines. Net santuokos ar šeimos apibrėžimas tampa tik nuomonės klausimu, kurį galima keisti atsižvelgiant į tai, ko užsimano tuo metu valstybę valdantys politikai.
Ir niekam nerūpi, kad pats teiginys „nėra vienos tiesos“ logikos požiūriu atrodo absurdiškas – vadovaujantis šiuo principu jį patį galima paneigti sakant, kad jei nėra vienos tiesos, tada teisingas ir teiginys, jog „nėra taip, kad nėra vienos tiesos.“ Bet logika, regis, buvo nustumta į šalį kartu su pačiomis tiesos paieškomis.
Visuomenėje, tikinčioje prietaru, kad visos nuomonės yra lygios ir vienodai gerbtinos, daug sunkesnė tampa bet kokios diskusijos ir sutarimo galimybė. Graikų filosofai suprato: norėdamas vaisingai diskutuoti kiekvienas ginčo dalyvis turi pripažinti du dalykus – kad tiesa egzistuoja ir kad jis pats gali klysti. Dabar, priešingai, net teoriškai nepripažįstamas nuo mūsų norų ir įsivaizdavimų nepriklausančios tiesos egzistavimas, o įsitikinimas savo įgeidžių, interesų ir „teisių“ pagrįstumu pasiekęs turbūt niekada istorijoje neregėtą lygį. Nepripažįstant pačios tiesos galimybės, atmetama ir teorinė piliečių sutarimo, grįsto teisingumu, o ne kažin kieno primesta nuomone, galimybė.
Kaip mūsų visuomenėje įsigalėjęs reliatyvizmas, puikiai matyti stebint diskusijas dėl Tautos istorinės atminties įstatymo, kai didelė grupė istorikų audringai priešinasi bandymams nors kiek sureguliuoti istorijos politiką. Jie reikalauja, kad istorinės atminties puoselėjimo klausimai būtų palikti savieigai, o pseudomokslinės, dažnai atvirai antilietuviškos teorijos ar interpretacijos ir toliau turėtų solidžiam bei atsakingam mokslui lygų statusą. Ir to reikalaujama matant Ukrainos tragediją, kai reikėtų aiškiai suvokti, kaip svarbu atsakingai formuoti tautos savimonę ir tapatybę.
Net kovojant su rusiška propaganda prieinama prie tokių absurdų, kai vienu metu bandoma nutildyti tiek į savo kaimynes besikėsinančios Rusijos ruporus, tiek dėl galimybės savarankiškai spręsti apie savo ateitį kovojančios Ukrainos televiziją. Taip nutinka dėl to, kad leidžiant įstatymus dabar būtina atsiriboti nuo tiesos klausimo, ir vienintelė išeitis lieka pasirinkti kokį nors „neutralų“ kriterijų, pavyzdžiui, teikti informaciją Europos Sąjungos kalbomis.
Tiesos klausimo grąžinimas į viešąją erdvę nebūtinai reiškia, jog reikia persekioti manančiuosius, kad dukart du yra penki. Tačiau bent leidžiant įstatymus ir tvarkant valstybės institucijas negalima kaskart apsimetinėti, jog neįmanoma sužinoti, kad tikslus atsakymas – keturi. Viena priežasčių, dėl kurių žlugo Sovietų Sąjunga, yra ta, kad ji buvo pastatyta ant melo kojų. Ar abejingumas tiesos klausimui kada nors netaps pražūtingas ir mūsų valstybei?