„Lietuvos žinios“
Vilnius – ne kokia nors Perudža, į kurią ir po penkerių metų nuvykęs beveik viską rasi savo vietose. Tos pačios kavinės, picerijos, pasitinka tie patys šeimininkai.
Tas pats miniatiūrinės degalinės patarnautojas ties posūkiu ta pačia povyza pila degalus. Nebent labai miela senutė daržovių pardavėja, noriai ir lengvai išmokusi lietuvišką „ačiū“, įtartinai panašų į „ciao“, bus iškeliavusi į dausas. Bet į jos vietą bus stojęs prašmatnus vaikaitis, jau ir tada išdidžiai sukiojęsis tarp prekystalių, žinodamas anksčiau ar vėliau perimsiąs verslą. Stabilumas, tvirtybė – kaip storųjų etruskų mūrų.
Užtat visų vėjų perpučiamas Vilnius – amžinų permainų katilas. Pereik po savaitės ta pačia gatve – vėl nustebsi: jau kitos užeigos, kitos parduotuvėlės. Kitos viltys. Tos, ankstesniosios, sudužo, kažkas susipjaustė rankas. Ir taip ištisus du dešimtmečius.
Kur dingsta Vilnius, buvo įdomu kontempliuoti prie Pilies ir Šv. Mykolo gatvių kampo. Kai populiarioji pirmųjų Nepriklausomybės metų „Penguin“ ledainė, siūliusi įvairių spalvų ir atspalvių ledus, sovietmečio amžino stygiaus nuvargintiems vartotojams atrodžiusi tikru stebuklu, ėmė grėsmingai tuštėti. Ir ištuštėjo visiškai. Jos vietoje išdygo picerija „Venezia“, o jos sėkmė tučtuojau išskleidė satelitus kitose miesto vietose – tarsi aštuonkojo čiuptuvus. Kur tu dabar, „Roma“? Kur tu, „San Marino“? O atrodė, niekada nepasisotinsim picų, neatsivalgysim itališkos virtuvės patiekaliukų. (Iki jaučio uodegos subtilybių dar nebuvom pribrendę.) Paskui į Lietuvą atėjo prabangių batų parduotuvių epocha. Pilies ir Šv. Mykolo gatvių kampas tokių krautuvėlių irgi patyrė savo kailiu. Ar tai tebuvo pinigų plovyklėlės, klausimas kontempliacijai. Ratas apsisuko, šiandien prie aprašomo kampo – vėl ledainė, šįkart – „Pagaminta Lietuvoje“ etiketė.
Į kitą kampą žvalgiausi dar įdėmiau. Jame glūdi didelis gabalas liūdnosios Lietuvos istorijos. Vilnius, Jogailos gatvė 5. XIX amžiaus pabaigos – XX pradžios statinys. Neoklasicizmo elementai. Nepriklausomybės metais pirmame aukšte duris atvėrė kavinė daugiau nei keistu pavadinimu „Miško grafaitė“. Anuometinių užeigų įmantriausiais, nepaaiškinamais pavadinimais fone lietuviškas skambesys glostė ausį. Šiandien poetiškus pavadinimus premijuojanti Valstybinė lietuvių kalbos komisija grafaitei atiduotų Didįjį prizą, o tada mes, studentai, ironiškai spėliojom, kieno gi fantazija gebėjo išsupti tokią įdomybę. Vargšai naivūs studentai. Taigi viskas buvo aišku kaip operetėje.
Ir kavinė atrodė operetinė. Iškaboje nupaišyti keli stilizuoti grybukai, regis, voveraitės. Taip, labai knietėjo ten užsukti. Bet reikėjo drąsos. O tais skurdžiais metais būti studentu reiškė dar ir neturėti pinigų kavinėms.
„Miško grafaitė“ būdavo pustuštė. Viliojo ir lūkuriavo. Bet prie durų buvo vykdoma face control. Kai sykį, sukaupę ir drąsą, ir reikiamą sumą, įžengėm, veidų kontrolės nepraėjom. Ją vykdė nuožmūs žvilgsniai, labai trumpai ir negražiai kirpti plaukai, mėsingi sprandai, treningai. Išeidami dar pamatėm, kaip energingai jų tulpės formos stikluose kyla šampano burbuliukai, o ten, gilumoje, provokuojamai sėdi prekės – miško grafaitės. Tie metai Lietuvai buvo sunkūs ir baisūs. Jie aprašyti Bitės Vilimaitės „Užpustytame traukinyje“, ypač vaizdžiai novelėje „Paukščių miestas“. Pačioje Vilniaus širdyje iš priedangos įmonėlių miestą ir priemiesčius, ir viską valdė kriminaliniai elementai, ir buvo požymių, kad niekas doru darbu Lietuvoje niekada neprasigyvens, kad Lietuvai žadėtas baltų bijūnų kelias taip ir nugrimzdo šiurpulingose, negyjančiose jos žaizdose.
Visuomenė sluoksniavosi labai šiurkščiai. Godumą keitė plėšrumas, jį – grobuoniškumas. „Miško grafaitė“ veikė stebėtinai ilgai. Kol vis dėlto neatlaikė. Lietuva svirduliuodama, ne bijūnų keliu, bet vis dėlto žengė kur šviesiau. Grafaitė su dideliu aplinkinių srautu išvažiavo į Londoną. Jau buvo galima. Daugiau galimybių.
Po pauzės ji grįžo. Atsivežė kosmopolitinio pasaulio pojūčių. Idėjų. Vilčių, jos neužgeso. Jogailos gatvėje, 5, įsikūrė greitojo maisto užeigėlė. Keptos bulvės folijoje, prie jų – garnyras pasirinktinai: silkės, rauginti agurkai, kopūstai ir t. t. Sulietuvintas kosmopolitinis variantas, gana įdomus užmojis. Užeiti galėjo visi. Bet nėjo, nepamėgo. Gal pritrūko reklamos, gal mandagaus aptarnavimo. Naujos iniciatyvos ir pastangos nerado atgarsio. Viltys pradėti naują gyvenimą, galbūt išsivaduoti iš praeities košmarų dužo. Grafaitė išvažiavo atgal, į Londoną.
Žinoma, grįžo. Ne tik su patirtimi. Su smarkiais draugais. Jogailos g. 5 įsikūrė eurokebabų kavinė. Euro – skamba juokingai ir grasinamai. Dirba ar tik ne visą parą. Naktį prie įėjimo ūžia nepažįstamas miestas. Kitaip sakant, visai kaip Londone: juodaodžiai, turkai, arabai. Lankytojų pilna. Ant lauko sienų sukasi spalvoti žibučiai – pseudolazerių šou. Sukasi viltys, dingęs Vilnius, kavinių karuselė, sukasi mūsų vilčių dešimtmečiai.
Miško grafaitė, kaip ir laikas, eina per miestą. Ką ji dar sugalvos?
