bernardinai.lt
Sakoma, kad mėgėjai karo ekspertai gilinasi į ginkluotę, o profesionalai – į logistiką. Kultūros karams tai irgi bent iš dalies tinka.
Kaip ir bet kuris kitas karas, kultūros karai kainuoja. Kad sprendimų priėmėjai Seime ar ministerijose būtų įtikinti palinkti į reikalingą pusę, kas nors turi rašyti straipsnius, administruoti feisbuko puslapius, kurti programas ir strategijas, eiti į susitikimus su valdžios atstovais ir darbo grupes ministerijose, organizuoti protestus, netgi rašyti komentarus socialiniuose tinkluose.
Kultūros karai tampa pagrindiniu profesionalių leftistų ir profesionalių konservatorių darbu.
Visa tai užima laiko ir reikalauja pastangų. Ir jei žmonės tuo užsiimtų tik laisvu nuo pagrindinio darbo laiku, jie būtų labai neproduktyvūs. Tad kultūros karai tampa pagrindiniu profesionalių leftistų ir profesionalių konservatorių darbu.
Žinoma, už darbą žmonės turi gauti algą. Kultūros karų frontas nekuria jokios prekės, kurią būtų galima pelningai parduoti – išskyrus nebent tai, kad kai kuriais atvejais gali būti verslo grupių, kurios yra suinteresuotos vienokiais ar kitokiais sprendimais, ir itin išimtiniais atvejais žmonės moka pinigus, kad nueitų į susitikimą su kokiu nors Jordanu Petersonu. Bet paprastai kultūros karų frontą turi kas nors išlaikyti. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka įvairūs tarptautiniai fondai bei europinės lėšos. Tačiau vienas iš finansinių šaltinių, išlaikančių kultūros karų sektorių, yra ir Lietuvos valstybė – arba, kitaip tariant, mokesčių mokėtojai.
Pavyzdžiui, Monikos Navickienės vadovaujama LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija administruoja Nevyriausybinių organizacijų fondą. Finansavimo prašančios organizacijos pateikia projektus, kuriuos analizuoja ir atrenka ekspertų komisija, NVO fondo taryba peržiūri ir galiausiai patvirtina SADM kancleris.
Šiemet iš šio fondo paskirta 14 250 eurų projektui „Nepatogaus kino klasė“ („švietėjų visoje Lietuvoje naudojama platforma, edukuotojams suteikianti prieigą prie daugiau nei pusšimčio dokumentinių filmų žmogaus teisių temomis bei darbo su šiais filmais metodologijų“), kurį organizuoja Lietuvos žmogaus teisių centras. Šio centro direktorė yra Lietuvoje žinoma kairioji aktyvistė Jūratė Juškaitė.
Vilniaus moterų namai – organizacija, be kita ko, kovojanti už Stambulo konvencijos ratifikavimą, – gavo 18 810 eurų projektui „Institucinė parama asociacijai Vilniaus moterų namai – lyčių demokratijos plėtra, stiprinant moterų pilietinę organizaciją“. Kad ir ką reikštų „lyčių demokratija“.
Fondas taip pat skyrė 54 824 eurus Lygių galimybių plėtros centro projektui „Lyčių lygybės ekspertizė – raktas į socialinį organizacijos verslumą ir finansinį tvarumą“. Kas tiksliai daroma šiame projekte? „Paslaugų modulių įmonėms rengimas, norinčioms formuoti ir įtvirtinti lyčių lygybės nuostatomis grįstą organizacinę kultūrą“; „Paslaugų sklaidos ir tvarumo užtikrinimas vykdant LGPC įvaizdžio transformaciją pasitelkiant technologinius ir dizaino sprendimus: parengta išorinės komunikacijos strategija, stiprinami organizacijos narių gebėjimai verslo konsultavimo ir išorinės komunikacijos srityse“.
Galbūt šį fondą valdantys žmonės mano, kad kiekvienas lietuvis kuo nuoširdžiausiai pradžiugtų sužinojęs, jog jo sumokėti mokesčiai naudojami jam niekada negirdėtos organizacijos įvaizdžio transformacijai, kurios dėka nauji technologiniai ir dizaino sprendimai leis didinti lyčių lygybę skatinančių paslaugų modulių prieinamumą. Kaip jie nustebtų sužinoję tiesą.
Tai – tik keletas pavyzdžių. Iki šiol į valstybinį finansavimą, jei tik turėdavo reikalavimus atitinkantį projektą, lygiai taip pat galėjo pretenduoti ir konservatyvios organizacijos. Bet šiandien – nebe.
Konservatyvi, prigimtinę šeimos sampratą ir religijos laisvę ginanti organizacija Laisvos visuomenės institutas irgi dalyvavo to paties Nevyriausybinių organizacijų fondo skelbtame konkurse. Ir kadangi tai yra už konservatyvias laikysenas pasisakanti organizacija, finansavimo ji negavo.
„Pala, pala, – sakysite. – Gal žmonės tiesiog parašė prastą projektą, o dabar lieja tulžį dėl to, kad negavo pinigų.“ Žinoma, pačiam ko nors iki galo nepadarius lengva ką nors kitą apkaltinti persekiojimu dėl pažiūrų.
Bet čia – ne tas atvejis. Paskirti ekspertai paraiškos net nevertino, nes, jų teigimu, LVI veikla „nepagrįstai varžo kitų žmonių teises ir laisves, susijusias su kitos lytinės orientacijos asmenimis“, „nuosekliai ir tendencingai diskriminuoja Lietuvoje gyvenančius asmenis dėl jų lytinės orientacijos“, „neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“.
Negi skatinti dialogą apie lytinę orientaciją dabar privaloma norint teikti paraiškas tokiuose konkursuose?
Galite apie Laisvos visuomenės institutą galvoti, ką norite. Kalbama ne apie organizacijos gerumą ar blogumą. Kalbama apie tai, kad „neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“ yra priežastis išvis nevertinti nevyriausybinės organizacijos valstybiniam konkursui duotos paraiškos. Negi skatinti dialogą apie lytinę orientaciją dabar privaloma norint teikti paraiškas tokiuose konkursuose?
Man, pavyzdžiui, išvis ne visai suprantama, kodėl valstybė finansuoja kultūros karų sektorių. Tai galėtų būti privačių fondų ir mecenatų reikalas – juk jau dabar jie yra pagrindinis šio sektoriaus finansuotojas. Manęs neįtikina mintis, kad žmonės daug laimi mokėdami už tai, jog nedidelė saujelė profesionalių progresyvistų bando juos ideologiškai perauklėti. Bet jei jau visa tai finansuojame, ar neturėtume viešai paskelbti paraiškos vertinimo kriterijų ir paraiškas vertinti pagal juos, nepriklausomai nuo organizacijos veiklos atitikimo ekspertų ar politikų pažiūroms?
,,Monikos Navickienės vadovaujama LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija administruoja Nevyriausybinių organizacijų fondą. Finansavimo prašančios organizacijos pateikia projektus, kuriuos analizuoja ir atrenka ekspertų komisija, NVO fondo taryba peržiūri ir galiausiai patvirtina SADM kancleris.” – Įžangai labai gerai. Bet toliau parašykit, jei žinot, kas konkrečiai įeina į ekspertų komisiją ir kas ją skiria, kas įeina į NVO fondo tarybą ir kas ją sudaro, kas yra SADM kancleris ir kas jį juo paskiria. Kokios organizacijos ir kokius projektus pateikė, kiek ir kada gavo.
Yra NVO fondo prie SADM oficialus tinklapis. Tikri biurokratiniai brūzgynai, bet visi jūsų klausimo atsakymai ten juodu ant balto surašyti. Tik tiek, kad toje kebeknėje narpliotis reikia pastangų.
Šio straipsnelio autorius rašo paprasčiau- yra pageidautini ir yra nepageidautini valdančiųjų ir patarnaujančių jiems požiūriu. Su demokratinės ir teisinės valstybės pamatais- nieko bendro.
Suprantu, bet tam ir yra laikraščiai, kad nereikėtų kiekvienam žmogui dirbti dar ir žurnalistu-tyrėju.
Na Jūs naivus kaip žinduklis. Pamenu kai Šokalienė ateidinėjo politikon ir rinkosi kur jai eit, visur nešiojosi idėją apie tai, kad 10 proc jos pasirinktos ministerijos biudžeto būtų skirta NVO. Tiesiog taip. Dabar susiraskit kas sugalvojo naujakomunistų maršą per institucijas (jei reikia užuominos, parašykit). Ir tais laikais man finmino aukšta pareigūnė guodėsi, kad yra itin stiprus spaudimas viešus pinigus skirti Homo vertybėms propaguoti per tas pačias NVO linijas pagal atskirą biudžeto eilutę – kaip Centras daro jau dvidešimt metų.
Taip, esu labai naivus. Noriu, kad visi kenkėjai būtų įvardinti pavardėmis. Nepriklausomai kokio ilgio sąrašai susidarytų. Kitu atveju, tai tiesiog bendri žodžiai, kuriuos mes ir taip žinom. Žinoma, realistams visa tai atrodo kūdikių godos.
nykiai…
Projektui skirta 112 004 EUR. Finansuoja valstybė. Arba mokslynys tyrymas ,rimtu snukiu.
https://www.ziniuradijas.lt/laidos/ekspertai-pataria/ar-lietuvos-politikoje-girdimas-moteru-balsas?video=1
Ir dar
https://lmlo.lt/politinis-moteru-dalyvavimas-pazangai-nuo-analizes-iki-veiksmo/
Jei Navickienės fondas finansavimo nesuteikia remdamasis šališkais pretekstais, tai reikia duoti šį fondą į teismą už diskriminaciją. Jei šis fondas diskriminuoja, tai tą reikia ir įvardinti ir kreiptis pagalbos į teisininkus, kad atstatytų pažeidinėjamas teises ir priteistų kompensaciją už patirtą moralinę žalą.