Bernardinai.lt
2014 m. sakydamas kalbą Europos Parlamente, Strasbūre, popiežius Pranciškus Europą palygino su sena, nevaisinga močiute. Mane toks palyginimas stebina kiekvienąkart apie jį susimąsčius. Kai pirmą kartą aplankiau JAV ir bandžiau palyginti šią patirtį su kelionėmis po Europą, pasirinkau panašią analogiją. Amerika man atrodė kaip veržlus jaunuolis – kartais nemandagus ar šiurkštokas, bet kupinas sveiko troškimo gyventi, kurio pojūčio, atrodo, stigo Vakarų Europoje. Pastarąją tuomet lyginau su senstančia moterimi – mandagia, tvarkinga, prižiūrinčia savo aprangą, nagus ir šukuoseną, žodžiu, civilizuota, tačiau laisvalaikį greičiausiai leidžiančia ant minkštos sofos su vyno taure rankoje – pavargusia nuo savo pačios ilgo gyvenimo. Neturiu nieko prieš vyresnio amžiaus žmones ar vyno taures – tai tebuvo primityvokais vaizdiniais išreikštas įspūdis. Todėl man ir atrodo keista, kad popiežius Europai apibūdinti pasirinko panašų įvaizdį.
Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Pranciškus sukritikavo europiečius ir Europos Sąjungą. „Svajoju apie Europą, apie kurią nebūtų galima sakyti, kad rūpinimasis žmogaus teisėmis buvo paskutinė jos utopija“, – sakė Pranciškus Achene 2016-aisiais, o interviu su prancūzų intelektualu Dominque Woltonu popiežius išreiškė nusivylimą mūsų laikmečio Europos politikais: „Nebematau Schumano, nebematau Adenauerio“. Kalbėdamas apie Europos Sąjungą popiežius vartoja tokius žodžius kaip „senstelėjusi“, „prislėgta“, „nebevaisinga“, „nebegyvybinga“.
Daugiausia apie Europos sąstingį kalbėjęs ir rašęs šiuolaikinis mąstytojas, ko gero, yra prancūzų filosofas Pierre‘as Manent‘as. Anot jo, Europa juda link tvarkos, kurioje aukščiausia valdžia priklauso ne piliečiams ar jų atstovams, bet „neapibrėžtos kilmės“ taisyklei, kurios tikslas yra įgyvendinti to, ką P. Manent‘as vadina „žmonijos religija“, pasaulio viziją.
2013 m. Harvardo universitete skaitytoje paskaitoje P. Manent‘as teigė matantis kelis būdus suprasti Europos Sąjungą. Pirmąjį jis pavadino religiniu – anot filosofo, kai kurie ar net daugelis krikščionių Europos Bendrijos atsiradimą išgyveno kaip savotišką atsivertimą, senųjų, išdidžiųjų „aš“ ir „mes“ atsisakymą ir pakeitimą taikesne, į bendradarbiavimą orientuota savivoka. Senajame pasaulyje atsirado naujas žmogus – ir atvirkščiai, apibus Reino atsiradusiame naujajame pasaulyje vis dar liko senųjų žmonių, kurie neišsižadėjo ištikimybės senosioms tautoms, nepametė stereotipų ir fobijų, neatsisakė ginklavimosi bei karine jėga paremto saugumo. Juos kuo skubiau reikia atversti į naująjį Europos tikėjimą – naująjį, nes šias idėjas greitai perėmė humanistinė religija, besiremianti žmonių panašumo jausmu ir nedalomos žmonijos idėja. Europos Sąjunga įsivaizduojama kaip kone nauja bažnyčia – naujoji Europa neturi likti tik Europoje, jai nereikia sienų, savo gėrį ji turi skleisti visame pasaulyje.
Kitas būdas – konservatyvus sveiko proto žvilgsnis (tai, žinoma, nereiškia, kad konservatyvumas visuomet yra tas pat kas sveikas protas), ES suvokiant kaip valstybių, pasirinkusių bendradarbiauti, nes joms tai buvo politiškai reikalinga, kūrinį. Joms vis dar reikia vienai kitos, tačiau nebūtinai reikės visada. Europos Bendrijos įkūrimas buvo politine prasme išmintingas atsakymas į specifinę pokario situaciją, neturintis nieko bendra su tikėjimu žmogumi ir žmonija. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija, Prancūzija ir Italija buvo virtusios griuvėsiais, joms reikėjo vienai kitos ir užtikrinti taiką. Todėl Europos tautos ir pasuko šiuo keliu – pradžioje atsirado Europos anglies ir plieno bendrija, leidusi atgaivinti Vokietijos pramonę nebijant, kad nekontroliuojami vokiečiai vėl ims ginkluotis, vėliau – Muitų sąjunga, palengvinusi prekybą. „Tai buvo bendra Europos tautų iniciatyva – manau, ji buvo gera, protinga ir turėjo tokia likti. Bet žmogus, senasis žmogus, išdidus ir ambicingas žmogus negalėjo nustygti vietoje. Jis troško ko nors didesnio, didingesnio, įspūdingesnio, garbingesnio“, – teigia P. Manent‘as.
Bendra Europos tautų iniciatyva virto žmonijos gelbėjimo iniciatyva. P. Manent‘as įvardija kelis šio projekto bruožus: Europa nebeturi plėtimosi ribų, nes iš jokio žmogaus negalima atimti savaime jos nešamo gėrio, tolesnė Europos integracija laikoma ir neišvengiama, ir kartu reikalaujančia nuolatinių pastangų bei vis didesnio solidarumo, tauta kaip politinis organizavimosi vienetas diskredituojama ir laikoma pasenusia, tad Europos tautų savivaldą vis labiau pakeičia beasmenė teisė, tampanti vis greitėjančios globalizacijos įrankiu. Aišku, europiečiai niekada neatsisakytų tautinių valstybių, jei jiems tai būtų pasiūlyta tiesiogiai, todėl tikimasi, kad valdomi bendrų taisyklių Europos vartotojai virs Europos piliečiais. Tačiau P. Manent‘as abejoja, ar tokia viltis pagrįsta. Anot jo, šio Europos projekto gėris ir sėkmė laikoma plika akimi matomu dalyku, o jo nematantieji yra drausminami: „Tu, mažo tikėjimo žmogau, negi nematai? Europa tau prieš akis!“ Europos ateitis kuriama remiantis naiviu, vargiai pagrįstu tikėjimu.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale Bernardinai.lt