Turiu prisipažinti, kad daugelį metų buvau labai skeptiškas dėl galimybės steigti valstybės alkoholinių gėrimų pardavimo monopolį. Ilgai buvau drausminamas argumentais, kad tai prieštarauja ES stojimo sutarčiai, konkurencinei teisei, kad toks kelias neįmanomas, nes stodami į ES, skirtingai nei suomiai ar švedai, dėl to nesiderėjome ir t.t. Tačiau išmanantys ES teisę teigia, kad tos kliūtys yra labiau įsivaizduojamos nei realios.
Pabandysiu trumpai aptarti, kokie būtų tokio valstybės alkoholio pardavimo monopolio privalumai. Pradėsiu nuo privalumų visuomenės sveikatai, nes tai yra esminis motyvas, kuris gali tapti lemiamas gaunant ES pritarimą dėl tokios priemonės diegimo šalyje. Lietuva dar 2004 metais RAND atliktoje studijoje buvo įvardinta kaip didžiausią alkoholio įperkamumą turinti šalis iš visų vertintų studijoje.
Jau vėliau kitos palyginamosios ataskaitos parodė, kad Lietuva pirmauja ne tik pagal alkoholio įperkamumą, bet ir pagal jo pardavimus ir suvartojimą – tuo labai suabejojo mūsų verslininkai, nors didelis prieinamumas ir palanki kaina yra vieni labiausiai alkoholio vartojimą skatinančių veiksnių.
Ta pati Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įvardina, kad pačios efektyviausios alkoholio vartojimo mažinimo priemonės yra alkoholio akcizų didinimas, alkoholio reklamos draudimas ir prieinamumo mažinimas.
Valstybės alkoholio pardavimo monopolis galėtų prisidėti praktiškai prie visų trijų PSO rekomenduojamų priemonių. Pirmiausia kaina. Valstybės pardavimo monopolis reikštų daugiau jokių „kalėdinių ir velykinių“ ar mamos ir tėčio dienos išpardavimų. Jokių „maksimų akcijų šeimos mėnesio proga“, kai pristatant prekes šeimoms leidiniuose jau keleri metai iš eilės puikuojasi nuolaidos alkoholiniams gėrimams. Taigi monopolis = daugiau jokių alkoholinių gėrimų išpardavimų ir proginių nuolaidų, nes išpardavinėti alkoholį yra visiškai nelogiška ir prieštarauja pagrindiniam Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo tikslui: mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą. Tokio principo laikymasis valstybės įmonėms būtų privalomas.
Kitas privalumas būtų tas, kad valstybė galėtų laisvai planuoti, kiek tokių vietų reikia, ir alkoholio prekybos vietų skaičių nustatytų atsižvelgdama į gyventojų skaičių. Pvz., Švedijoje valstybės alkoholio monopolio parduotuvių yra apie 430, o Norvegijoje apie 300. Kai tuo tarpu mažesnėje Lietuvoje kalbame apie tūkstančius pardavimo vietų. Monopolis leistų be didesnių problemų sutvarkyti prekybos alkoholiu laiką ir nepardavinėti jo naktimis ar sekmadieniais, kas labai prisidėtų prie viešojo saugumo.
Alkoholio pardavimo monopolis iš dalies mažintų ir alkoholio reklamos apimtis, nes dabartinė situacija, kai tik dėl rinkodaros gėrimai sudėliojami ant prekybos centrų praėjimo takų, išdėliojami vitrinose, nuolat skelbiami leidžiamuose leidiniuose ir pristatomi nuolaidų kortelių turėtojams, išnyktų.
Labai svarbu ir tai, kad valstybė disponuotų ir iš alkoholio prekybos gaunamu pelnu, kurį visą galėtų investuoti į alkoholio vartojimo prevenciją, švietimą, gydymą ir t.t. Mažesnis pardavimo vietų skaičius reikštų ir geresnę galimybę tinkamai parengti darbuotojus pirkėjo amžiaus tikrinimui, konfliktų sprendimui esant neblaiviam pirkėjui ir pan. Preliminariais skaičiavimais, valstybė iš tokios prekybos kasmet papildomai gautų apie 80–100 milijonų eurų, kurie galėtų būti skiriami mokytojų, sveikatos ar kultūros specialistų algų didinimui, t.y. tiems, kurie prisideda prie prevencijos ar problemų sprendimo, o ne būtų išleidžiami tolesnėms rinkodaros kampanijoms.
Ir baigiant reikėtų pasakyti, kad Skandinavijos šalių, kuriose egzistuoja valstybės pardavimo monopolis, gyventojai palaiko tokią tvarką, nes be to, kad tai mažina bendrąjį alkoholi suvartojimą ir didina visuomenės saugumą, tai suteikia privalumų ir alkoholio pirkėjams. Egzistuojanti tvarka numato, kad monopolio parduotuvės privalo priimti visus gamintojus, skirtingai nei prekybos tinklai, kur su kiekvienu vyksta atskiros derybos. O tai reiškia, kad monopolio parduotuvėse alkoholinių gėrimų asortimentas yra daug platesnis ir pasirinkimas yra geresnis.
Pačių skandinavų atliktos studijos rodo, kad monopolio panaikinimas neigiamai atsilieptų visuomenės sveikatai ir padidintų alkoholio suvartojimą. To siekiančio verslo netrūksta ir Skandinavijoje, tik kol kas valstybės sugeba apginti savo žmonių sveikatos interesą.
Žiūrint į skandinavų patirtį, bendrose maisto parduotuvėse galėtų likti tik labai nedidelės koncentracijos alkoholiniai gėrimai.
Žinoma, valstybės alkoholio pardavimo monopolis nėra ir negali būti vienintelis problemos sprendimo būdas, nes greta to turime nustoti reklamuoti alkoholį, jis turi tapti gerokai brangesniu produktu, nei yra dabar. Be to, turime pagaliau imtis sistemingo švietimo ir užimtumo programų, kurios būtų vykdomos realybėje, o ne liktų planuose ir popieriuose. Bet visiškai klaidinga yra supriešinti priemones teigiant, kad reikia daryti ne tai, kas siūloma, o kažką kito. Daug protingiau ir efektyviau įgyvendinti maksimalų skaičių priemonių. Tuomet ir rezultatą gausime didesnį.