Veidaknygė
Pirma mano moralinė deklaracija, kurią rašau kaip žmogus, pasiruošęs eiti į Prezidento rinkimus (… jeigu neis Ingrida Šimonytė).
Ji apie žurnalistiką, kuri prievartauja politikus ir taip pribaigia savo tautą.
Šitas laiškas gimė kaip spontaniška reakcija į Delfi žinutę, atsiųstą man, nors čia kalbama apie problemą, kuri mane jaudina jau beveik du dešimtmečius ir kuri, manau, yra viena iš esminių Lietuvos politinės sistemos ydų. Vienu ar kitu laipsniu ji būdinga daugeliui modernaus pasaulio valstybių, vis dėlto intelektualiai nukraujavusioje Lietuvoje ji virto girnapuse, skandinančią tautą tiesiog baloje.
Ta problema – žurnalistų intelektualinė impotencija (dažniau) arba jų absoliutus cinizmas ir negebėjimas susilaikyti pamačius pinigėlius.
Dabar trumpa istorija. Prieš porą mėnesių sutariau Delfiui rašyti klasikinės muzikos koncertų recenzijas, nes vienodos blankios reklaminės žinutės prieš koncertą, o po to ponių ir ponų suknučių/kostiumukų nuotraukytės iš koncertų salių holų nėra meninė kritika.
Nesijaučiu didele muzikos žinove, šiaip esu diletantė mėgėja, bet žurnalistinis išsilavinimas ir rašymo patirtis, nuoširdi meilė muzikai ir atitinkamos žinios leido man pabandyti sukelti diskusijas šio mirusio (mirštančio) žanro dirvonuose.
Tikrai žinau, kad šioje šalyje gyvena ne vien sporto, bet ir klasikinės muzikos mylėtojų. Ir jie turi teisę skaityti apie tai, kas jiems įdomu, pasitikrinti savo mintis, susiformuoti savo (puiku, jei priešingą, negu mano) nuomonę. Tai ir vadinasi kultūrinis gyvenimas, kuris gyvas, jeigu jame veikia nepriklausomos žiniasklaidos grandis.
Taigi, parašiau kelias recenzijas. Jos turėjo atgarsį: komentarų buvo nepalyginamai daugiau nei įprastai prie tokio pobūdžio tekstų; man pradėjo rašyti žmonės, kurie diskutavo; net gavau užsakymų rašyti kitiems meniniams leidiniams.
Dariau tai tik savo laisvalaikiu ir traktavau tai taip, kaip tai turi būti traktuojama: laisvalaikio hobis.
Tačiau vakar gavau tokį laišką iš Delfi: „Recenziją tuoj pat publikuosime, tačiau kadangi jūs viešai jau esate pareiškusi, kad kandidatuosite į prezidento postą, kitus tekstus siųskite į rubriką „Politiko akimis“.
Kokios politiko akys gali žiūrėti iš Rinkevičiaus orkestro koncerto, Davido Lango muzikos garsų ar Luko Geniušo interpretacijų ir juolab ką ten galima tomis politiko akimis įžvelgti, žino tik Delfis ir sovietinė propaganda (toji visą meną matė per vienodus ideologinius akinukus).
Tiesa, tas pats Delfis žino ir tai, ką nuoširdžiai stengiasi įkalti žmonėms į galvas: viskas, ką veikia ir daro politikas, yra reklama. Jeigu tai nėra reklama, o politiko gyvenimas, vis tiek žiūrėkite pirmą punktą.
Taigi, jeigu kokia Maldeikienė rašo apie muziką, tai, žinoma, ji taip darosi sau reklamą (trumpaminčių galvose tekstai apie klasikinę muziką skamba kaip pretenziją į intelektą, o pastarasis, žinoma, pretendentui į prezidentus ne tik nebūtinas, bet tiesiog kenksmingas.) Juolab kad netyčia gali paaiškėti, jog kiti kandidatai net nėra buvę jokiame rimtesniame koncerte, juolab neturi ką tuo klausimu pasakyti, ir tada jau lyg ir negražiai išeitų.
Kita vertus, reklama jau yra laukas, kuriame laksto gerai mokami ryšių su visuomene „specai“ ir per kitus kanalus nubyra ir žiniasklaidai. Ir jeigu staiga pasitaikys kandidatas, kuris pats moka rašyti ir jam nereikia samdyti kokios vanagų veislės ponečkos, laisvu laiku nuo senstelėjusių turtingų vyrų paieškos kuriančius Lietuvoje prezidentus, tai bus skandalas. KOŠMARAS (kirtis ant o).
Delfiui atsakiau labai paprastai: „Tada tiesiog jums daugiau nerašysiu. Į politiko puslapį taip pat, juolab, kad tas tamstų vadinamasis „Politikų akys“ yra sienlaikraštis, kur prastai išsilavinę berniukai ir mergaitės, apmokami už mokesčių mokėtojams partijų skiriamas lėšas, „regi“ niekus ir nemato pavojingų dramblių, ir rašinėja nesąmones, kaip vienu sakiniu ir viena mažute mintimi išspręsti klausimus, kuriuos žmonija spendžia tūkstantmečius“.
Lavoniena dvelkia tas tamstų politiko puslapis, pagamintas pusaklių akyčių. Būna ten minčių, bet taip retai, kad tikrai gaišti laiko ir skaityti neverta, ypač, kai suvokit, jog gyvenime anas politikas remiasi vienokiu žodynu ir vienokia etika, o rašo jau visai kitaip.
Ir tai „Politikų akys“, kurių regėjimo kokybės pats Delfis niekada neanalizuoja. Kodėl? Realiausias atsakymas – dauguma Delfio žurnalistų „mato“ (t.y. yra išsilavinę) dar prasčiau, nei tie politikų tekstų anoniminiai autoriai. Arba – tokiais aklų politikų akių puslapiais Delfis sodina pinigų medį, kurio vaisius rinks per rinkimus už politikų reklamas. O tauta eilinį kartą gaus gretutes ir ramūnėlius, dramas virtuvėse ir tarpvarčiuose.
Savo tekstais apie klasikinę muziką norėjau padėti žmonėms pamatyti platesnį kontekstą, padėti jiems pamilti dalykus, kurių jie nepažįsta, arba leisti kalbėtis, diskutuoti apie tai, kas jiems įdomu. Jau kokį dešimtą kartą per savo gyvenimą savo tautai norėjau padėti galvoti, kad ji būtų laimingesnė. (Patikėkite, protas labai padeda sunkią valandą – bent jau suvokti, kaip patenki į duobę ir kaip iš jos išbristi – ir tai irgi laimė). Tekstuose apie muziką nebuvo nieko apie politiką. NĖ ŽODŽIO.
Muzika, šukuosena, suknelė, koks dizaineris rengė ar nerengė, vonios spalva, miegamojo baldai, šunelio šukuosena ar katės pavadėlio atspalvis nėra politikas. Tai tik nereikšmingi dalykai, kurie tampa svarbiais, jeigu jais kuri dirbtinį politiko pavidalą, įvaizdį, šiaip jau atsietą nuo to žmogaus esmės.
Lietuvoje jau seniai neturime jokių politinių diskusijų. TURIME VIEŠŲJŲ RYŠIŲ FORMUOJAMAS ĮVAIZDŽIŲ KOVAS, KURIOSE LAIMI PINIGAI. IR PRALOŠIA VALSTYBĖ.
Dar p. Adamkui kandidatuojant į prezidentus jis prapylė vienintelę daugiau mažiau laisvą diskusiją su kitu kandidatu – R. Paksu (girdit, pralošė Paksui – nors anas minties rišlios per gyvenimą nėra surezgęs). V. Adamkaus tuometinis nugebėjimas atsakyti į jokius daugmaž sudėtingesnius ir nevienareikšmiškus klausimus buvo paskutinės vinutės į jo tuomečio pralaimėjimo karstą.
Dabartinė prezidentė niekada nekalba su nepriklausomais žurnalistais, ji, akivaizdu, dalyvauja tik tuose pokalbiuose, kur klausimai žinomi iš anksto ir ji išmokusi atsakymus. Vienintelis latvių (net ne lietuvių) žurnalisto bandymas paklausti keletą iš esmės trivialių klausimų, net toks nekaltas, kokie penki, jos nuomone, geriausi Lietuvos jos krepšininkai (net aš, kuri priešingai, nei D. Grybauskaitė, niekada nestovėjau šalia krepšininkų ir nesuokiau jiems komplimentų, būčiau be problemų sugebėjusi paminėti kelias pavardes) sulaukė agresyvios D. Grybauskaitės pasipiktinimo audros (matėme per TV, galite pasiskaityti čia ir pažiūrėti youtube).
Kaip toks nemąstantis subjektas daro šaliai svarbius sprendimus? Kas jam patarinėja? Ką jis girdi? Ką jis GEBA girdėti? Jums neįdomu???? Man labai.
——————–
Muzikos recenzijos nėra politiko darbas. Ir tai nėra politika.
Reikalaudamas, kad muzikines recenzijas kelčiau į Politiko puslapį, išties Delfi demonstruoja du dalykus: pirma, parodo, kaip žiauriai nesuvokia, kas yra politika, su kuo ji „valgoma“ ir kokia jos paskirtis visuomenėje; antra, ir tai blogiau, prisidengę tomis ŽLIBOMIS „Politiko akimis“ Delfio žurnalistai bando konstruoti politiko įvaizdį, nors patys puikiai žino, kad didžioji dauguma ten keliamų tekstų tėra apmokamas darbas, kurį dirba daugiau mažiau apmokami raštingesni „vergai“.
Aš nedirbu su melu (tiksliau, aš su juo dirbu jį analizuodama ir demaskuodama), nuo vaikystės žinau, kas yra politika ir koks sudėtingas tai darbas, reikalaujantis tūkstančio gairių supynimo į vieną audinį. Aš daugiau Delfi nieko nerašysiu. Apie politiką taip pat. Jei ko klaus, atsakysiu, bet ne daugiau.
Suprantu, kad bet kokie rinkimai Delfiui yra būdas užsikalti babkių, taigi jie kiekvieną potencialų kandidatą mato tik kaip pinigų maišelį, kurį tuoj pakratys.
Aš pinigų neturiu.
Ir aš einu į rinkimus tik todėl, kad pasakyčiau žmonėms: „Sustabdykime melo politiką“. Politiką, kuri perkama, kur žurnalistai atidirbinėja tekstus rašydami NE apie esminius dalykus – kandidatų pažiūras, jų politinio mąstymo logiką, moralinius vertinimus, stuburą, gebėjimą argumentuotai ginti savo pozicijas ir panašiai, o visokius à la tekstukus, kur realių moralinių problemų sprendimų nė su žiburių neaptiksi.
Politika kalba apie sudėtingus, dažnai neišsprendžiamus klausimus. Ir tai ne mano, tai žurnalistų, jeigu turėtumėte žurnalistų sąžinę ir protą, pareiga kalbėti tai, ką aš kalbu.
Bet anų sąžinė miega. Ir dėl to, kad miega žurnalistų sąžinė, dėl to, kad jų sąžinė lengvai perkama, turime tokius politikus, kokių dauguma, ir tokią pervargusią šalį.
Tiesa, recenzijas rašysiu toliau ir jos bus dar gyvesnės. Skaitykite, kam įdomu, mano bloge.