Maldeikiene.lt
Pastarosiomis dienomis manęs dažnai klausia, kaip vertinu naujuosius pasiūlytus socialinio modelio dokumentus? [daugiau apie šį modelį skaitykite ČIA – Tiesos.lt red.]
Šioje diskusijoje esminis klausimas – apie ką kalbame? Iš esmės mokslininkai, kurie siūlo liberalizuoti darbo santykius, kalba absoliučiai adekvačius dalykus. Taip, jeigu norime daugiau darbo vietų, tie santykiai turėtų būti liberalesni. Tikrai sunku suvokti, kodėl darbdaviui tokiu aukštu laipsniu permetamos motinų įdarbinimo problemos, ar visokie formalūs forminimai, etc.
Mokslininkai, kurie kalba apie pensijų sistemos pokyčiuos, irgi dėsto logiškus dalykus.
Tik – visi šitie reiškiniai turi būti analizuojami ne atskirai, o kontekste. Tai pirma.
Socialinis modelis tai ne atskiri teisiniai dalykai (juokinga jau vien tai, kad politinės ekonomijos dalyką kuria darbo teisės profesorius, kuris, bent taip matoma iš atpasakojimų žiniasklaidoje, nesugeba atsakyti į klausimus apie siūlomo modelio logiką).
Antra, demokratinėse šalyse socialinius modelius kuria visuomenė per savo partijas. Mokslininkai tiesiog nėra įgalioti spręsti socialinius ginčus ir formuoti socialinius modelius (kurie beje tikrai gerokai plačiau nei įstatymai). Mokslininkai gali teikti patarimus politikams. Jie gali juos analizuoti, parodyti problemas bei analizuoti susidarančias vidines įtampas.
Tačiau socialinius modelius formuoja politikai ir partijos remdamiesi savo visuomenės mąstymo logika, mentalitetu, tradicijomis, papročiais. Tai ir yra politikų paskirtis – polemikoje rasti daugumai priimtiną savitarpio ryšių formą.
Socialinis valstybės modelis šiaip jau yra tam tikra gana neapibrėžta vertybių struktūra, formuojanti šalies politinę ekonomiką. Socialinis modelis nėra įstatymų rinkinys, tai platesnis reiškinys, apimantis ir nerašytas taisykles, papročius, įprastas gyventojų veikimo logikas. Moderniame pasaulyje ji pasirodo kaip viešąją politiką ir viešuosius finansus teisiškai reglamentuojanti erdvė, apimanti ir platesnio ar siauresnio masto gerovės valstybės elementus (sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ar/ir socialinės paramą tais ar kitais gyvenimo momentais).
Tai, kas ypač svarbu: socialinis modelis turi būti suvokiamas tik kaip sistema, kurią galima bandyti aprašyti per apmokestinimą, viešąsias paslaugas, užimtumo ir socialinės saugos politikas.
Iš esmės visų turtingų modernių valstybių apmokestinimas paremtas gebėjimo mokėti principu (nemoka mokesčių tie, kurie neturės pakankamai pajamų išgyventi, – tarkime, JAV mokesčių valstybės biudžetui nemoka apie pusė šalies gyventojų); ir tai reiškia, kad šios šalys taiko progresinę mokesčių sistemą. Socialinę sistemą apibūdina ir tai, kokiu būdu teikiamos tos viešosios paslaugos – švietimas ir sveikatos apsauga – kurios, skirtingai nei teisėsauga ar valstybės valdymas, yra individualizuotos, todėl gali būti teikiamos ne vien biudžeto lėšomis. Taigi, kai kuriose valstybėse visų pakopų švietimas nemokamas, tuo tarpu kitur – mokamas, tarkime, aukštasis mokslas ir panašiai. Sveikatos apsauga gali būti finansuojama iš biudžeto, dalinai finansuojama iš biudžeto (pats žmogus dar perka privatų draudimą) ar tik privatus.
Užimtumo politika šalyse, kurios labiau orientuojasi į laisvą rinką, darbo vietos menkai apsaugotos ir darbdavys turi daug galių žmones atleisti (sakome, darbo rinka lankstesnė). Kitos šalys samdos ir atleidimo procesus reguliuoja taip apsaugodamos žmones nuo pernelyg drastiškų darbdavių veiksmų. Itin didelės, tarkime, išeitinės išmokos stabdo darbo vietų kūrimą, tad didina nedarbą.
Galiausiai labai svarbi ir socialinių išmokų sistema – nedarbo, motinystės, neįgalumo ir panašiai. Šioje sistemoje išskirtinas dėmesys paprastai tenka pensijų kaupimui ir jų išmokoms sulaukus tam tikro amžiaus.
Apibendrintai galima sakyti, kad egzistuoja trys pagrindiniai valstybės socialinio saugos modelio variantai.
Pirmas. Ideali socialdemokratinė gerovės valstybė, kuri individui bando garantuoti gana aukštą autonomijos – sugebėjimo išgyventi įvairiose situacijose – laipsnį, taip sumažindama jo priklausomybę nuo šeimos ir / ar rinkos. Trumpai sakant, socialine politika bandoma įveikti rinkos netobulumus (nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, kai kurių paslaugų neįperkamumą ir pan.). Šio tipo socialinė politika dominuoja Skandinavijos šalyse – Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje ar Islandijoje.
Antras. Pagal krikščioniško mokymo dvasią susiformavusiose socialinėse ir politinėse sistemose (vadinamoji socialinė rinka) vyrauja subsidiarumas (tarkim, reikšmingas bendruomenės vaidmuo) ir socialinės apsaugos schemos, kurios šiek tiek švelnina rinkos netobulumus, tačiau neleidžia panaikinti gana aukšto visuomenės išsisluoksniavimo laipsnio. Tokie, pavyzdžiui, yra Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Austrijos, Belgijos ar Prancūzijos socialiniai modeliai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.