Kolega Stasys Jakeliūnas „Dienos komentare“ per LRT rugpjūčio 6 dieną tikrai tvarkingai ir logiškai pabrėžė naujosios mokesčių sistemos privalumus – visų pirma, sujungtus gyventojo mokamus mokesčius. Dabar darbdaviai nebegalės manipuliuoti, neva darbuotojo mokami mokesčiai ir jo sumažintos disponuojamos pajamos yra kažkokia darbdavio dovana. Tai buvo ir yra dalimi samdomo darbuotojo atlygio, virtusio mokesčiais, ir būtent šie mokesčiai didžiąja dalimi išlaiko Lietuvos viešąjį sektorių.
Kita vertus, man tikrai išskirtinai ciniškai skamba kalbos, kad Lietuvoje negalima naikinti „gyvulių ūkio“ ir galų gale imtis mokesčių reformos, o ne vien bandyti manipuliuoti ir „pudruoti“ šaukiant bei giriantis, kad štai mokesčius sutvarkėme.
Kad tai nėra reforma, netikėtai, o galbūt visai netyčia paliudijo ir Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė. Po to, kai be jokių pastabų prezidentė visus mokestinius „pokyčius“ pasirašė, patarėja pasakė: „Prezidentė šių įstatymo pataisų nelaiko reforma. Jose nėra kažkokių radikalių pokyčių. Tai daugiau techninio pobūdžio pakeitimai. Galbūt juos galime pavadinti mokestinėmis korekcijomis“. Jei tikėsime Prezidentės patarėjos žodžiais, tai Prezidentė net nebūtų pasirašiusi rimtos reformos įstatymų…
Klausimas, ar tai reiškia, kad, Prezidentės manymu, su mokesčiais Lietuvoje viskas yra gerai, lieka atviras: Prezidentė nieko ir niekada nekalba apie rimtus, Tautą kankinančius moralinius dalykus, o tarpe jų – ir labai neteisingą bei samdomus darbuotojus išskirtinai diskriminuojančią mokesčių sistemą. Ji neorganizuoja spaudos konferencijų, kuriose žurnalistai galėtų klausti laisvai, iš anksto nesuderinę savo klausimų, ir taip sužinoti, ką Prezidentė mąsto ir ar iš viso ji mąsto. Prezidentė ciniškai stovi nuošalyje savo Tautos, ir būtent tokiu būdu augina savo tuščius, turinio nekuriančius reitingus.
Grįžtant prie bendresnių dalykų reikia pasakyti, kad kolegos Stasio Jakeliūno aiškinimai, neva gyvulių ūkio naikinimas yra ateities dalykas, mano galva, iš tiesų slepia kelias labai rimtas problemas.
Pirma, Seime jau seniai daugumą sudaro tie, kurie ir gyvena iš mažų arba net neegzistuojančių turto mokesčių, neapmokestintų stambių žemės ūkių pajamų (25 mokestinės lengvatos!), itin menkų kapitalo mokesčių, etc. Kol Seime tokie žmonės formuoja „madas“, jokia normali mokestinė reforma neįmanoma iš principo. Jeigu rinkėjai to nesuvokia, tai skurs toliau, ir skurs dar žiauriau.
Bendrai Lietuvoje galime aptikti per 40 įvairių mokestinių lengvatų, kurių absoliuti dauguma esmingai mažina stambiausias pajamas gaunančių gyventojų mokesčius. Tai ne tik didina turtingųjų pajamas, bet tuo pačiu metu susina valstybes pajamų srautus bei gilina pajamų bei galimybių nelygybę, augina kainas.
Beje, noriu pažymėti, kad čia kalbu ne apie valdančią daugumą. Kalbu apie turtingą, mažų mokesčių dėka valstybę saviems interesams tenkinti paminančią daugumą Seime, nepamirštant šios daugumos kartu su savimi atsivestų „satelitų“. Pastariesiems tie, kurie gyvena iš visokių mokestinių landų ir turto pajamų, paprasčiausiai apmoka rinkimus, o tada „atidirbama“ balsuojant prieš daugumos sunkiai dirbančių žmonių ir valstybės interesus, dažnai net nelabai suvokiant, kas iš tiesų yra daroma. Klasikinis pavyzdys (o jų, beje, yra daug): dengiant jų rinkiminės reklamos išlaidas, už dalyvavimą rinkimuose buvo mokama Sauliui Skverneliui ir kitiems dabartinio Seimo nariams, nors jie net nebuvo Valstiečių partijos nariais.
Antra, ne tik Seime, bet ir Vyriausybėje daugumą sudaro žmonės, kurie nesuvokia elementaraus makroekonominio sąryšio tarp atsargos ir srauto. Valstybės BVP yra pajamų srautas (per ketvirtį, metus), kurį kuria pajamų ir investicijų bei eksporto/importo saldo srautas. Lietuvos ekonominis socialinis modelis kreipia į eksportą, kuris itin dažnai generuojamas dirbtinai mažinant samdomo darbo pajamas arba, kitaip sakant, dirbtinai mažinant vartojimo srautą. Viena iš esminių tolygesnio ir pastovesnio BVP augimo prielaidų yra mokestinis perskirstymas, kuriuo siekiama ne tiek išlyginti pajamas, kiek stabilizuoti ekonominius procesus, kai palaikant „apatinių“ pajamų grupių gyventojų pajamų srautą kuriama erdvė tvariam BVP augimui bei generuojamos didesnės smulkaus ir vidutinio verslo, visų pirma veikiančio vietinėje rinkoje, pajamos.
Taigi, Lietuvos ekonomikos modelis yra „nemokus“, nes jis negamina stabilaus vidaus pajamų ir santaupų srauto, kuris galėtų palaikyti vartojimą ir investicijas. Absoliučios daugumos pajamos yra tokios, kad jie vos suduria galą su galu, tad apie jokį rimtesnį taupymą kalbėti negali.
Visos „šapokų“ kalbos apie šešėlio mažinimą neišsprendus anksčiau minėto klausimo (o dabartinis finansų ministras, kaip rodo jo trūkinėjančios kalbos, to net nesugeba suvokti), yra tik tuščias oro virpinimas.
Kalbant konkrečiau – tie, kuriems nesinori gauti šiokios tokios ekonomikos pamokos, toliau sekantį teksto gabaliuką gali praleisti, mąstyti reikia taip: jeigu koks nors „karbauskis“ Lietuvoje gauna kelis milijonus eurų pajamų, tačiau tas pajamas realizuoja kokiose nors „ispanijose“, tai jis iš esmės išima savo pajamų srautą iš Lietuvos BVP kūrimo proceso. Lietuvos verslininkai lieka ir be kliento, ir be pajamų.
Jeigu turtingas žmogus naudojasi viešosiomis gėrybėmis (tarkime, miestų infrastruktūra – o jie dažniausia naudojasi geresne miestų infrastruktūra, nes jų būstai retai stovi miegamuosiuose rajonuose, dažniausiai jie yra arčiau kultūros centrų ar gamtos), tačiau nemoka nekilnojamojo turto mokesčių, tai jis iš esmės savo naudai dar kartą perskirsto bendras gėrybes, kai mažesnes pajamas gaunantis žmogus priverstas gyventi prasčiau ir mokėti daugiau mokesčių. Tai reiškia, kad jis turi tenkintis mažesnėmis disponuojamomis pajamomis ir nepirkti daugiau paslaugų, taip negalėdamas generuoti papildomo pajamų srauto savo šalies gamintojams ar pardavėjams.
Jeigu tie, kurie gauna didesnes pajamas, didesnę savo turto dalį laiko bankuose ar (ypač užsienio šalių) investiciniuose fonduose, tai šie pinigai nedidina Lietuvos bendro pajamų srauto ir nekuria naujo BVP.
Visa tai reiškia, kad konstruojant kokybišką apmokestinimo sistemą, šie klausimai privalo būti laikomi esminiais. Aišku, apie juos net nekalbama, nes valdžioje turime žmones, kurie to net negeba suvokti.
Bandant apie tai kalbėti Seimo Biudžeto ir finansų ar Audito komitetuose, geriausiu atveju valdžios veikėjų akys labai išsiplečia, bet labai sunku suvokti, ar šios kalbos pasiekia smegenis. Atskiri aukštų pareigūnų pokalbiai po posėdžio pritariant mano aiškinimams niekada nevirsta realiais veiksmais, nes to nenori valdantys ir įtakingi politikos veikėjai – tiek iš valdančiųjų, tiek iš opozicijos pusės, tiek ir iš juos finansuojančių Investuotojų forumų ar visokių rūšių darbdavių susivienijimų pusės.
Trečia, gilėjanti pajamų ir galimybių nelygybė, kurią lemia itin menkas biudžeto pajamų perskirstymas (kartu su tuo, kas jau minėta ankstesniame punkte), galiausia tampa ekonomikos augimo stabdžiu. Tuo tarpu finansų ministras, remdamasis kažkokia prasta mokykline ekonomikos teorija, vis dar sapalioja apie tai, kad perskirsčius turtingųjų pajamas esą sulėtės investicijų procesas ir ekonomikos augimas. Telieka jam priminti tarptautinių institucijų analizes dėl pajamų nelygybės poveikio Lietuvos ekonomikai (analizavo TVF, EBPO, nuolat pažymi Europos Komisija) ir įtakingojo TVF tyrimą, tiesiogiai nagrinėjantį pajamų nelygybės ir ekonominio augimo sąryšius.
Vis dėlto dabar įdomiausias klausimas kitas: o kodėl taip pabrėžtinai negirdimi jokie tarptautinių institucijų patarimai ir analizės?
Atsakydamas į šį klausimą, neseniai Lietuvoje viešėjęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generalinis sekretorius Jose Angelas Gurri aiškino, kad „[d]ažnai NT nėra apmokestinamas, nes jis suvokiamas kaip paveldas ar palikimas, perduodamas iš kartos į kartą. Tai tampa politiškai labai jautru. Ir aišku, politikai nenori daryti dalykų, kurie yra labai jautrūs prieš rinkimus“. Žinant, kad rinkimai vyksta nuolat, atsakymas, matyt, galėtų būti, kad nekilnojamojo turto mokesčiai bus įvesti per šventą Nikdą.
Vis dėlto, papildydama EBPO pareigūną, pasakysiu, jog pagrindinis dalykas čia yra neproporcingai didelė šios interesų grupės atstovų dalis Seime: mat norint kasti duobę sau, reikia didelės moralinės drąsos. O dabar visa ta krikščionimis save vadinančių politikų moralė baigiasi iš karto, kai tik reikia pasidalinti. Jiems geriau savo meilę Bažnyčiai ir popiežiui rodyti už miestų pinigus dailinant gatves bei kovojant su esą nepadoriomis reklamomis, o ne vykdant to paties popiežiaus Pranciškaus priesakus dėl sąžiningo apmokestinimo, išdėstytus ne viename Bažnyčios dokumente.
Ketvirta, nors diskusijų apie naująją mokesčių sistemą metu klausimas dėl viešojo sektoriaus nepakankamo finansavimo ir buvo aptariamas, tačiau tolesnio viešojo sektoriaus susinimo grėsmė Lietuvos ateičiai tikrai nesuvokiama.
Vėlgi, priešingai nei kalba visokie „šilėnai“ ir visokie pseudoinstitutai, stipri valstybė kuriama ant stipraus viešojo sektoriaus pamato. Nori turėti laisvą visuomenę, kuri bent minimaliai gerbia savo piliečius, suteikia vaikams kokybišką išsilavinimą, padeda sunkesniais gyvenimo momentais – ligoje, netekus darbo, senatvėje? Tuomet privalai turėti adekvačiai ir pagal įsipareigojimus žmonėms finansuojamą viešąjį sektorių – mokyklas, sveikatos apsaugos, socialinės paramos ar pensijų sistemas.
Lietuvoje stipraus viešojo sektoriaus klausimas bandomas transformuoti į fiskalinės drausmės klausimą. Vis dėlto ryšiai čia netiesioginiai. Labai paprastai kalbant, fiskalinė (lot. fiscus – krepšelis, piniginė, iždas) drausmė reiškia, kad valstybė gyvena pagal savo išgales: ji neišleidžia daugiau, nei sukaupia, ir palaipsniui formuoja atsargos pagalvę krizių poveikiui slopinti. Kalbant profesionalesne kalba, fiskalinė drausmė yra būdas apdairiai tvarkyti valstybės finansus. Gerais laikais, kai ekonomika auga, dalį gaunamų viešųjų pajamų ne išleisti, bet kaupti atsargas, kurios būtų naudojamos sunkmečiu.
Manoma, kad laikantis fiskalinės drausmės, gyventojai išlošia, nes ištikus krizei valstybė turi lėšų išsaugoti esamas ir sukurti naujas darbo vietas, išlaikyti stabilų pensijų ir socialinių išmokų lygį, garantuoti darbo užmokestį, valdyti infliaciją.
Vis dėlto pažiūrėkime plačiau. Niekas nesako, kad valstybė turi švaistytis neuždirbtais pinigais ir didinti skolas. Tačiau ar protinga valstybė gali žadėti tai, ko ji negali duoti?
Lietuvos žmonės nuolat maitinami tuščiomis viltimis apie visiems prieinamą kokybišką išsilavinimą, tinkamą sveikatos apsaugą, etc., tačiau realiai tos paslaugos nėra biudžeto adekvačiai dengiamos net esant dabartiniam, itin menkam atlygių už labai kvalifikuotą darbą viešajame sektoriuje lygiui. Vien sveikatos apsaugai (esant dabartinei apgailėtinai atlygių sistemai) kasmet stinga per 500 mln. eurų finansų srauto. Padėtis toliau blogėja ir blogės. Tai lems ir naujoji mokesčių perdėliojimo logika, kuri mažins biudžeto įplaukas.
Keletą metų iki 2009-ųjų metų samdomų gyventojų mokesčius sumažinus nuo 33 iki 21 proc., 2009 metais biudžetas neteko per milijardo eurų. Tuo metu sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimai liko įšaldyti, ir jau seniai realia savo verte neturi jokio ryšio su buvusiais prieš dešimtmetį. Be abejo, tai lemia ir menkstančią paslaugų kokybę.
Galite paklausti štai ko: ar to niekas nemato? Mato. Turėdami didesnes pinigines, turtingieji be vargo naudojasi lengvai pasiekiamomis ir skurstančio PSD fondo lėšomis finansuojamo privataus sveikatos apsaugos sektoriaus paslaugomis. Vargstantiems prie algos pažadama 20–50 eurų, ir jie naiviai užmerkia akis prieš tai, kiek iš tiesų jiems kainuos šis priedas. O kainuos jis jiems neprieinamą sveikatos apsaugą (ilgus mėnesius eilėse ir nebegalėjimą įsigyti nekompensuojamų, nors ir būtinų vaistų), ir itin menką jų vaikų išsilavinimą, kuris, be kita ko, ateinančiai kartai virs nauju skurdo keliu.
Taigi, fiskalinės drausmės privalu ir galima siekti tik tuomet, kai nėra aukojamas šalies piliečių gyvenimas, jo kokybė. Pati savaime fiskalinė drausmė gali būti pasiekta arba, pirma, išlaikant esamus valstybės pažadus piliečiams ir didinant biudžeto pajamas, kai auginami mokesčiai ir jų bazė, arba, antra, išlaikant dabartinę biudžeto apimtį, tačiau atsisakant perteklinių nefinansuojamų pažadų. Kai finansų ministras vienu metu kalba ir apie fiskalinę drausmę, ir apie mažesnius mokesčius, ir apie didesnes išlaidas viešajam sektoriui bei papildomas socialines išmokas, girdi tai kaip tik šizofrenišką kliedėjimą.
Penkta, (o tai ketvirto punkto plėtinys) ciniški yra postringavimai apie tai, kad viešojo sektorius šiuo metu negalima tinkamai finansuoti, nes jis esą per didelis, o jame dirbančių žmonių gebėjimai menki.
Aptariamoje laidoje panašią poziciją (mane tikrai nustebinimo šie iš esmės protingo žmogaus žodžiai!) išdėstė Stasys Jakeliūnas. Pasak jo, nors per menko finansavimo problemos „tikrai neišspręstos dar iki šiol. Manau, mes tuomet turime tikėtis, kad sutvarkius tas sistemas, jau galėsime kalbėti, ar jos tinkamai ir pakankamai finansuojamos. Nes pinigų į netinkamą sistemą galima pilti kiek nori, jie pražus“. Sakiniai gana nerišlūs, bet drįstu manyti, jog Seimo Biudžetų ir finansų komiteto pirmininko nuomone, deramai finansuoti galime tik struktūriškai pertvarkytą sistemą. Sakinys logiškas. Bet ką jis reiškia iš tiesų?
Jeigu valdančiosios partijos atstovas sako, kad valstybė nustos žadėti tiek, kiek ji nėra pajėgi įvykdyti, ir pertvarka reikš sumažintas darbų apimtis viešajame sektoriuje, mažesnę socialinę paramą, kuklesnes pensijas, menkesnę paramą vaikams, dar mažiau kompensuojamų vaistų – tada logiška ir sąžininga. Bet kaip rodo kitos, ankstesnės kalbos, čia norima pasakyti tik tai, kad valstybės socialiniai įsipareigojimai jos gyventojams liks tokie pat ir net padidės, tačiau jie bus suteikti už dar menkesnes lėšas.
Atvirai ir be pigaus populizmo kaukės pasakykime, kokie veiksmai iš tiesų bus daromi:
Sumažintas viešojo sektorius darbuotojų skaičius;
Likę darbuotojai gaus didesnius nominalius (t. y. skaitine išraiška didesnius) atlyginimus;
Už tą nominaliai didesnį darbo užmokestį jie turės dirbti gerokai daugiau (niekas juk nemažina, priešingai, nuolat didina priskirtų funkcijų apimtis);
Realus viešojo sektoriaus darbuotojų atlygis nepakis arba bus dar mažesnis, priklausomai nuo to, koks bus darbo užmokesčių ir priskiriamų funkcijų tarpusavio santykis.
Ar tokia struktūrinė reforma tikrai prasminga, palieku spręsti taip kalbančiųjų sąžinei. Tačiau faktai jau dabar kalba patys už save. Populiariame medikų sąjūdžio pokalbio forume daug gydytojų pripažįsta, kad jų atlyginimai padidėjo, tačiau darbų apimtys išaugo dar daugiau, o tai reiškia, kad realiai jų atlyginimai SUMAŽĖJO.
Čia verta prabėgomis priminti per 30 Nepriklausomybės metų ne tik neišgyvendintą, bet ir toliau plintančią privilegijų viešojo sektorius sąskaita sistemą, kuri ypač gaji sveikatos apsaugos sistemoje. Ciniška Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės A.Kubilienės istorija yra klasikinis pavyzdys, nors tas atvejis, kai vos tapęs premjeru Saulius Skvernelis iš karto tapo ir Santaros Šeimos klinikos klientu, taip pat kelia daug moralinių klausimų.
Šešta, nuo ko reikėtų pradėti realią, o ne parodomąją mokestinę reformą? Neišradinėkime dviračių: visi Lietuvos bandymai juos konstruoti terodo, kad dviračiai parankūs vien labai siauram turtingiausių ir įtakingiausių, privilegijas gaunančių šalies žmonių ratui. Pasirenkime visų tarptautinių institucijų mums siunčiamais patarimais ir galiausiai pradėkime realiai mažinti mokesčius darbui, adekvačiai DIDINDAMI mokesčius nuosavybei. Taigi, įveskime visuotinius progresinius mokesčius nekilnojamam turtui bei adekvačiau apmokestinkime kapitalo pajamas. Būtina imtis ir vadinamųjų „žaliųjų mokesčių“, nors ir ne tokiu būdu, kaip siūloma dabar. O dabar vėlgi ciniškai kalbama apie kompensacijas hibridinių automobilių pirkėjams kitų visuomenės sluoksnių sąskaita.
Ir galiausiai – septinta ir svarbiausia – mokesčių sistema Lietuvoje yra viena iš esminių išsunkiančios ekonominės ir politinės sistemos kūrimo grandžių. Naujoji mokesčių pertvarka tą išsunkiančių institucijų sistemą dar kartą sutvirtina. Tai reiškia, kad ir toliau absoliuti dauguma žmonių, norėdami palaikyti labai daug jų pastangų reikalaujantį gyvenimo lygį, ir toliau turės dirbti vis daugiau ir daugiau.
Laidos vaizdo įrašas ČIA.