Keli Lietuvos verslo atstovai praėjusią savaitę piktai paliepė tautai, kad toji nusiramintų ir tylai sutiktų su bet kokiais Rusijos veiksmais, nes tai gali sutrukdyti verslui, tad ir „paprastiems“ žmonėms. Nors sąvoka „paprasti žmonės“ labai jau neapibrėžta, manytina, kad tas staiga išpopuliarėjęs verslininkas, kurio mąstymas elementarus kaip du centu, bent iš dalies tai grupei ir priklauso. Taigi, kas tas Lietuvos „paprastas“ verslininkas? Kuo tiki? Iš kur semiasi „paprastos“ išminties ir ką ta jo pasaulėjauta reiškia visos valstybės ateičiai?
Per bemaž visą dabar jau ir ne tokią trumpą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją jo mąstymas buvo maitinamas labai pigia mintuke, kad pirma visko yra jis, verslininkas, o valstybė tik tam ir reikalinga, kad jį, tą verslininką, aptarnautų. Beje, tokią idėją jam labai įpiršo ir nuolat jo galvoje puoselėjo ir tie politikai, kurie dabar, kai jau tas jų minčių vaisius subrendo, labai nustebo ir pasipiktino.
Lietuvoje nerasi žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, kad pirma visko yra verslas, kuris darbo vietas (suprask būtį) kuria ir visus duona aprūpina. Galutinai absurdiška tokio mąstymo išraiška yra taip dažnai kartojama tezė, kad be verslo nebus ir mokytojų. Tad neatsitiktinai koks kvepaliukų kromelio vadukas, patogiai išsikėtojęs krėsle, lyg nuosprendį teškia mokytojai: „Kiek darbo vietų sukūrei?“ Ir niekas iš jo nesijuokia. Greičiau jau su apgailestavimu nužvelgia privargusią mokytoją, kuri, žinia, jeigu ką sugebėtų, tai negi vaikus mokintų.
„Politikų pasisakymai yra riboti“, – dėsto toks verslininkas, šventai įsitikinęs, kad jei jau moki sviestą sumušti, tai valstybę valdyti būtų vieni niekai. Kuo ne ana žymioji virėja prie valstybės puodo?
Kita vertus, ir valstybės galvos vieną dieną isteriškai aiškindamos, kad tuoj šaudysim, o kitą taip pat nepamatuotai dėstančios, kad „sankcijos Rusijai atsisuks prieš mus ir nieko nebus pasiekta“, gerai parodo, kaip supranta valstybės kūrimą, kuris pasirodo tik kaip šios dienos interesų tenkinimas, negebant įžvelgti jokios rimtesnės ateities perspektyvos.
Didžiausia grėsmė Lietuvos laisvei (ūkinė laisvė tik anos laisvės pasekmė, o ne priežastis) kyla ne išorėje, o viduje. Visuomenė, kuri praranda suvokimą, kur pradžia, o kur tik pasekmės, pati save pasmerkia nelaisvei. Ir tada jau nereikia demagogiškai politikams rėkauti, kad anas verslininkas kvaištelėjęs. Ne. Jis tik garsiai pakartojo tai, ką politikai ir įvairūs institutų ekspertai (ir jau visai baisu – net viešai kalbantys Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai) jiems ilgai kalė į galvas.
Šalis, kuri negeba matyti realių socialinių problemų, jas susiaurindama iki paramos skurstantiesiems, yra labai dideliame pavojuje jau vien todėl, kad netenka piliečių. Kol nebus suvokta, kad emigruojantis žmogus — tai ne išvykstanti darbo jėga, o išvykstantis pilietis, taigi ir šalies laisvės garantas bei tos laisvės priežastis, grėsmė laisvei nenurims nė sekundei.
Šalis, kuri įsivaizduoja, kad visose bėdose išgelbės kiti – per ekonominę krizę duos pinigų, o karinio konflikto atveju už ją ir „pašaudys“, – yra nesubrendęs paauglys, laisvės nevertas. Pradžioje minėtas verslininkas yra puikus tokios nebrandžios visuomenės pavyzdys ir produktas, nes ES pinigėlius daugmaž sėkmingai „gerose“ rinkose dar geba įsisavinti, bet negeba suvokti, už ką turi būti dėkingas savo sėkmei. O išties ir pinigus iš ES paramos fondų gavo, ir apskritai teisę veikti turi tik todėl, kad visi Lietuvos žmonės ilgai ir daug aukojo, kad valstybė taptų laisva ir prisijungtų prie Europos Sąjungos. Jei tokie „verslininkai“ turėtų proto daugiau už aną virėją, tai gerai suprastų, kad dėkoti Lietuvos žmonėms (tarpe kita ko, ir mokant didesnius pelno mokesčius valstybės galioms stiprinti) reikėjo jau labai seniai, o dabar, kai pelnai gali sumažėti, reikia ne sau reikalauti, o mąstyti apie valstybę.
Valstybė, kuri pataikauja bet kokiam verslui, galiausia virsta valstybe, kurią valdo pirkliai ir jų intelektualiniai tarnai. Ir tokia valstybė pasmerkta nelaisvei. Pradžioje pinigo nelaisvei. O po to jau – dvasios ir kūno nelaisvei. Verslas orientuojasi į labai trumpą perspektyvą, kuri baigiasi einamųjų metų balanso suvedimu. Jei valstybė pataikauja tokiam verslui, čia jau valstybės ir visuomenės tragedija. Didelė dalis dabartinio šalies kultūrinio, verslo ar politinio elito yra prastai išsilavinusi ir tiesiog intelektualiai nepajėgi suvokti elementarios skirties tarp galimų alternatyvių ekonomikos pasirinkimų įvertinant jų poveikį valstybės raidai ir jos plėtrai ir pigios ideologinės ekonominės propagandos.
Valstybė, kuri ekonomiką iškelia aukščiau politikos, mistinės didžiųjų sutarimų apie laisvę, atsakomybę, pareigą, solidarumą, meilę ar kovą erdvės, žlunga, nes čia nyksta ir degraduoja švietimas, mokslas, gynyba ir saugumas, galiausiai ir užsienio politika. Kalbos apie laisvę susitraukia iki pezėjimo apie sviestuko tepimo subtilumus.
Lietuvoje pinigų ir galios troškimo apakinti politikai net nedrįsta pasakyti, kad politika pirma ekonomikos. Net krikščionys demokratai spjauna į savo tikėjimo duotą žinojimą ir tyli, kad pirma visko buvo žodis. Bet jei galvoje ir galvose toks chaosas, kai tikima (komiška, marksistiniu) absurdu, kad ekonomika formuoja politiką, tai gyvename apverstame pasaulyje ir atveriame duris Lietuvos nelaisvei. Nes visada bus kokia nors pelninga rinka, kuriai taip norėsis atsiduoti.
Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos valstybės gyvenime sąveikauja du pradai – techniškasis ir medituojantis, bandantis suvokti veikimo prasmę. Techniškasis pradas seikėja naudos matu ir bet kokį naudos stygių laiko netobulumo įrodymu. Kartu ši aktyvi techniškoji žmogaus pusė paslepia nuo jo vidinę daiktų ir tikrovės esmę (laisvę, meilę, gailestingumą, atsakomybę…), o ją praradus, paradoksaliai prarandama ir nauda, kuri gali kilti ir kyla tik iš daiktų esmės. Jei techniškojo prado nesuvaldo meditatyvusis, prarandama kryptis. Prarandama laisvė.
Praėjusią savaitę priminiau, kad, jei žmogaus ar valstybės gyvenime nugali grynai techninis, pragmatiškas pradas, tai žmogus ar valstybė praranda judėjimo kryptį. Prasminga tik tokia nauda, kuri nenaikina daiktų ir tikrovės esmės (laisvės, atsakomybės, meilės ar gailestingumo). Kai sumenksta ar nyksta meditatyvusis pradas, kuris ir saugo tą bet kokio veiksmo prasmės šaltinį, gyvybė miršta, o šalis galiausiai netenka laisvės.
Kai prieš ketvirtį amžiaus pakilome kovai už savo nepriklausomybę ir laisvę (tai netapatūs dalykai) mūsų gyvenimus vedė tas meditatyvusis pradas. Laisvė buvo paskelbta galutiniu tikslu ir, daugumai sutikus prisiimti galimus praradimus ir aukas, laimėjome Nepriklausomą Lietuvą. Deja, jau labai greitai nepriklausomybė buvo privatizuota tų, kurie godesni turto ar valdžios. Palaipsniui susiformavo dvi Lietuvos. Viena jų, nuolat išdidžiai kartodama, kad visi, kurie tikrai darbštūs ir protingi, yra ir turtingi, o neturtas parodo tik žmogaus tingumą ir primityvumą, arogantiškai skaičiuoja ir demonstruoja savo turtus, pašaipiai žvelgdama į ne tokią sėkmingą daugumą. Kiti – jų minios, – nuoširdžiai dirbdami net ir labai ilgas valandas, vis sunkiau suveda galus ir dar yra verčiami klausytis pašaipų, kad tas jų gyvenimas tik todėl toks, kad jie nelabai ko išties ir verti. Galingieji (graudu, bet tarpe jų ir žiniasklaida) apie kasdienę sunkią daugumos darbščių ir sąžiningų žmonių dalią nesvarsto ir nerašo, skurstančių pavyzdžius pasitelkdami iš akivaizdžiai socialiai ribinių grupių – tinginių, metų metais gyvenančių iš pašalpų ar šešėlio. Taip darbštaus sąžiningo dirbančiojo skurdas, kurį itin dažnai lemia socialinė tikrovė, palaipsniui visuomenės sąmonėje nužeminamas, o įvykdžius tokį mąstymo judesį nebereikia ieškoti ir išeities.
Lietuvos gyvenime šiandien toks paviršutiniškas pragmatiškas tikrovės vertinimas yra tiek įprastas ir toks visa ką užgožiantis, kad bet kokia kalba apie bendrystę ir solidarumą prilyginama mažų mažiausia komunizmo ideologijos skleidimui. O tai reiškia viena – šalis, dar negavusi laisvės, kuri yra visų ir visiems, prarado savo meditatyvines galias, ir jeigu tuoj pat neatbus, greit praras ir nepriklausomybę. Ir ją pasiims ne pikta kaimynė, o godus ir lėkštas Lietuvos elitas.
Sunku ir tragiškai graudu sakyti tai, ką dabar rašau, bet labai didelė kaltė, kad esame tokioje padėtyje ir krentame į dar gilesnę duobę, tenka Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchams ir visiems mąstantiems jautriems tikintiesiems, kurių – žinau – yra daug. Juk ne kas kitas, o jie yra rimta ir turėtų būti atsakinga tos medituojančios visuomenės dalis.
Mes, katalikai esame kalti, kad nestabdėme valdžios tada, kai ji rinkosi paniekos silpniesiems kelią. Pripažįstu ir savo kaltę, kad galėjau būti aštresnė ir tiesesnė. Esu kalta, kad tylėjau, kai garbūs katalikai ir net kunigai man aiškino, kad vokeliai nėra blogis, nes verslininkui esą kitaip būtų sunku galus suvesti. Tylėjau, nors žinojau, kad tai demagogija. Tyliai pasitraukiau, kai vienoje iškiliausių Vilniaus šventovių pamokslo metu kunigas drąsiai aiškino, kad finansinė sėkmė ir gera karjera rodo žmogaus vertę Dievo akyse. Buvo gėda už Lietuvos Katalikų Bažnyčią, kuri, versdama Benedikto XVI encikliką, aiškų paraginimą remti profsąjungas, kaip darbo žmonių teisių gynėjas, to paraginimo turinį panaikino, profsąjungas pavadindama darbėmių susivienijimu. Skaudėjo širdį, kai kunigas, vėliau gavęs ir vyskupo šventimus, žmonijos išganymą siejo su laisvos rinkos įsigalėjimu, matyt, neatsitikinai nė viename savo viešame interviu nė karto neprisiminęs Kristaus ir jo aukos. Bandžiau aptakiai polemizuoti, bet pritrūkau drąsos kalbėti visiškai tiesiai ir aiškiai, kad Bažnyčia nepripažįsta ne tik išsivadavimo per socializmą, bet ir išsivadavimo per nežabotą rinką ideologijos. Tikintis krikščionis išsivaduoja tik per Kristaus auką ir tik nusilenkdamas vargstančiam ar sužeistam, o ne rinkai, nuosavybei ar verslui.
Vis dėlto dabar, jausdama ir matydama, kaip Tėvynėje auga įtampa ir neviltis, o išgyvenimo naštą padidina ir karo baimė, jau tiesiai klausiu – ar gali Katalikų Bažnyčios vadovai eiti pas Prezidentę ne su Kristaus žodžiais apie gailestingumą ir pagalbą silpniems, o gauti instrukcijų dėl referendumo ir euro? Ir nuo kada Katalikų vyskupai krenta taip žemai, kad primityviai politikams talkindami pradeda dar labiau priešinti jau ir taip pasimetusius šalies žmones?
Praėjusią savaitę minėjome popiežiaus Pranciškaus pirmuosius pontifikato metus, kuriuos jis paskyrė tam, ką savotiškai pasižadėjo pasirinkdamas savo vardą: būti mažutėlių, kenčiančių pusėje ir nuolat ne vien žodžiais, bet ir darbais rodė esąs vargstančiųjų Tėvas. Plėtodamas Bažnyčios ekonominį mokymą neseniai popiežius paskelbė apaštališkąjį paraginimą „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“).
Paraginime Popiežius dar ir dar kartą primena, kokia tikroji vargstančiojo ar kenčiančiojo vieta mūsų pasaulyje. Priešingai, nei esame verčiami manyti net kai kurių Lietuvos vyskupų, vargšai nėra paramos gavėjai, o darbas nėra galingojo dovana (įkyriai kartojame „darbdavys kuria darbo vietas“, nors elementari logika sako, kad jis tiesiog samdo, t.y. perka darbuotojo įgūdžius, kurie jam reikalingi pelnui gauti) ir turi būti deramai atlyginamas. Katalikui nevalia socialinę Bažnyčios doktriną sutraukti ir nužeminti iki labai primityvios moralinės prievolės remti skurstantį, taip esą perkant vieteles rojuje. Panaši primityvi traktuotė vargstantįjį paverčia priemone sielai gelbėti, ir tai iš esmės naikina Evangelijos dvasią.
Popiežiaus Pranciškaus paraginime vargšas pasirodo ne kaip priemonė, o kitu – evangeliniu – pavidalu, kaip tikslas. Tarnavimas vargstantiesiems čia akcentuojamas ne todėl, kad turėtų padėti stipriojo dvasiai. Priešingai, nuoširdžiame susitikime su vargstančiuoju stiprusis susitinka su tuo, kuriam Dievo širdyje skirta privilegijuota vieta. Mes tarnaujame vargstantiesiems ne todėl, kad krikščioniui taip dera. Tarnaujame, nes susitikę su vargstančiu žmogumi sutinkame gyvą Kristų.
Bažnyčios mokymas aiškiai sako – katalikui neužtenka skirti bloga ir gera, jam privalu priimti pamatinę poziciją, moralinę prievolę išvysti ir matyti kitą, santykyje su kuriuo tik ir atsiveria jo paties tikroji savastis ir tikrasis dvasios pavidalas. „Kai vidinis mūsų gyvenimas valdomas asmeninių interesų ir veiklos, nebelieka vietos kitiems, nebelieka vietos vargstančiajam. Dievo balsas nebegirdimas, o tylus meilės džiaugsmas nebejuntamas…“
Toks moralinis pamatas leidžia popiežiui stebėtinai konkrečiai prabilti apie dabarties pasaulį ir tą ekonomiką, kurią sukūrėme.
Popiežius Pranciškus negailestingai vertina dabarties kapitalizmą ir tas priemones, kurios siūlomos vargšams gelbėti, šiame kontekste itin griežtai kritikuodamas pasiūlos skatinimo ekonomiką bei vadinamąją turto slinkties žemyn (angl. trickle down) ekonomiką. Keletas libertarų ir naujųjų konservatorių mokyklų, tarp jų itin agresyviai – Arbatos partijos JAV judėjimas ir su juo susijusios katalikų organizacijos, jau keli dešimtmečiai aiškina, kad įvairiomis lengvatomis bei mažais mokesčiais ypač svarbu paremti turtinguosius, kurie kažkada po to gavę pelno tikrai juo pasidalys su tais, kurie nespėja į galingųjų traukinį. Popiežius rašo: „Kai kurie žmonės ir toliau gina slinkties žemyn teorijas, kai manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją.: Ir tęsia: „Tokia nuomonė, niekada nepatvirtinta faktais, išreiškia negrabų bei naivų pasitikėjimą ekonominę galią savo rankose sutelkusiųjų gerumu ir sakralizuotais vyraujančios ekonominės sistemos mechanizmais“.
O tikrovė tokia, kad dabar, anot popiežiaus, jau patys žmonės pradedami matyti kaip vartojimo reikmenys, kurie panaudojus išmetami. „Šiandien viskas palenkta konkurencijos ir stipresniojo įstatymui, kai stipresnysis maitinasi išnaudodamas silpnesnįjį“. Atsirado „išmetimo“ kultūra ir ji plinta. Kalbame jau ne apie „išnaudojimą“, bet apie išstūmimą, atmetimą, kai atsiranda visuomenės atstumtieji, „atmatos“.
Tai, apie ką rašo popiežius Pranciškus, yra ir Lietuvos kasdienybė. Tai nuolat augantys turtingųjų apetitai, agresyvios nepabaigiamos kalbos apie teisinį darbo rinkos liberalizavimą, nors puikiai žinoma, kokia jau dabar faktiškai liberali yra Lietuvos darbo rinka. Pabrėžtina pagarba tam, kuris turi ir gali daugiau.
Deja, Lietuvoje socialinis ir ekonominis Bažnyčios mokymas sekant JAV kraštutinių dešiniųjų katalikų tradicija tapatinamas su agresyvia pasiūlos skatinimo ideologija (kurią demaskuoja popiežius ir, beje, sąžiningi moksliniai tyrimai), o Evangeliją pagal Jėzų, kurios pradžia ir pabaiga slypi to kito akyse, keičia Evangelija pagal Misesą su Hayeku. Kai iškilūs Lietuvos katalikai – Katalikų mokslo akademijos prezidentas, garbi verslininkė (kurios darbuotojai liudija įmonėje klestinti vokelius), net vyskupas – sėdi taryboje instituto, kuris visą sudėtingą ekonominį gyvenimą susiaurina iki kovos dėl geresnių veiklos sąlygų verslui, jie irgi gilina išstūmimo ekonomikos pamatus.
Ir kai dabar vis dažniau daugelio sielas užvaldo baimė dėl Lietuvos ateitis, nenukreipkime savo žvilgsnių vien į agresyvią kaimynę. Pažiūrėkime į save ir aplink. Ir perskaitykime dar vieną Popiežiaus paraginimo pastraipą:
„Šiandien daug kur reikalaujama daugiau saugumo. Tačiau smurto nebus įmanoma išrauti tol, kol visuomenėje ir tarp tautų nebus panaikintas išstūmimas ir nelygybė. Vargšai ir neturtingesnės tautos kaltinami smurtu, tačiau tol, kol nebus sulygintos galimybės, įvairios agresijos ir karo formos turės derlingą dirvą, kuri anksčiau ar vėliau sukels sprogimą. Kol visuomenė – lokalinė, nacionalinė ar pasaulinė – kažkurią savo dalį bus palikusi pakraščiuose, tol nebus politinių programų, tvarkos palaikymo jėgų ar žvalgybos, išgalinčių neribotą laiką laiduoti ramybę. Ne tik todėl, kad nelygybė kursto sistemos išstumtuosius smurtiškai reaguoti, bet ir dėl to, kad socialinė ir ekonominė sistema yra iš pagrindų neteisinga. Kaip gėris linkęs sklisti, lygiai taip ir blogis, kuriam pritariama, t. y. neteisingumas, linksta plėsti savo kenksmingą galią ir tyliai griauti politinės bei socialinės sistemos pagrindus, kad ir kokie tvirti jie atrodytų. Kiekviena veikla turi padarinių, taigi ir visuomenės struktūrose lizdą susisukusiam blogiui visada bus būdingas griovimo bei mirties potencialas. Blogis, susikristalizavęs į neteisingas socialines struktūras, neleidžia tikėtis geresnės ateities. Dar toli esame nuo vadinamosios „istorijos pabaigos“, nes darnaus ir taikaus vystymosi sąlygos tinkamai neįdiegtos ir neįgyvendintos“.
Nepatinka? Skamba, kaip socializmas? O gal tiesiog maitinami pigiu ideologiniu maistu neišmokome mąstyti, suvokti turinio ir esmės, tad prarandame meditatyvius pradus ir prarandame save? Ideologinius nuodus maišo ne vien svetimi. Dažnai tai daro ir tie savi, kuriems kitus ir kenčiančius užtemdo pinigai ir valdžios troškimas.