Praėjusi savaitė buvo viena neramiausių mano gyvenime. Ir sprendimas, kurį padariau, man labai sunkus.
Kiekvienas tikras atsakymas sau pačiam į žmogiškos būtybės jėgomis neatsakomą klausimą: o ką veiki čia ir dabar šioje Žemėje, iš esmės tą gyvenimą keičia, jis pasakoja apie ilgas nemigo naktis, išorinį dirglumą, vidinį, tik sielos akimis matomą nerimą. Jis reiškia ir nebylų klausimą draugams, jų akyse bandant rasti atsakymą į tokį neaiškią dilemą: ką man daryti?
Ir klausimą visiems, ar būsite su manimi, kai jie tyčiosis, vėl ir vėl kaltins nebūtomis nuodėmėmis? Ir širdyje sustingusį nerimą, kiek jūsų, mano tautiečių, kurie dabar jaučiate slegiančią neteisybės – kalbu ne tiek apie asmeninį, kiek apie pilietinį skausmą – naštą, tikėsite manimi ir palaikysite, kad nelikčiau kovoje viena.
Savivaldybės biurokratai spalio pradžioje padavė mane į Etikos komisiją dėl esą neetiško elgesio posėdžio metu. Kas yra neetiškas elgesys, išgirsite ir perskaitysite po poros dienų, kai jums, mane rinkusiems ir mano veikla besidomintiems žmonėms, pateiksiu ir ano posėdžio garso įrašą, ir jo stenogramą, ir paaiškinimus, kokius privalomus dokumentus ir reglamentus tame posėdyje pažeidė biurokratai. Ir paaiškinimus, kodėl elgiausi taip, kaip elgiausi.
Beje, taip pat ir paaiškinimus, kodėl ateityje prisiekiu būti šimtus kartų labiau neetiška ta etikos prasme, kurią man bando primesti biurokratai.
Etikos komisijai, paliepusiai man pasiaiškinti, – nesiaiškinsiu. Politikas turi vienintelę prievolę: pasiaiškinti savo rinkėjams. Tai, kaip minėjau, ir padarysiu.
Vis dėlto galite paklausti: kur tas sunkusis sprendimas? Jis tikrai nėra susijęs su kokių nors biurokratų ar kokių politikų, kuriems neįtinku, veiksmais.
Sprendimas kovoti su absurdu, kurį per pastarąjį pusmetį matau Vilniaus savivaldybėje, tėra paskutinis nerimo lašas, privertęs galutinai pašvęsti savo likusį sąmoningą gyvenimą politikai.
Mano dalyvavimas politikoje buvo ir yra neišvengiama auklėjimo, gyvenimo patirties, išsilavinimo, aplinkos pasekmė.
Esu politinio kalinio anūkė, politinio kalinio dukra, sovietinio disidento sesuo, politiko, kuris kaltintas ir žlugdytas dėl to, kad išdrįso skaityti Mažeikių naftos pardavimo dokumentus ir garsiai pasakė tautai, kad tai sutartis, kuri yra neteisėta ir žlugdo tautos ateitį, žmona. Galiausia, esu politiko motina.
Mano studijos, – esu baigusi politinę ekonomiją Maskvos universitete, – buvo geriausia, ką tuo metu gyvenimas galėjo šioje srityje pasiūlyti jaunam žmogui, kuriam visada buvo įdomu, o kodėl žmonės gyvena taip, kaip jie gyvena.
1988 metų birželio 3 dieną Mokslų Akademijos salėje buvau viena iš tų, kuri balsavo už Sąjūdį ir žmones, kurie tapo šio laisvės judėjimo iniciatyvine grupe.
Jau pirmomis Nepriklausomybės dienomis, 1990 metų kovą, mečiau akademinę karjerą ir tapau žurnaliste, kuri nuo tos dienos visus 25 metus kasdien rašė ir kalbėjo apie šalies ekonomiką, jos institucinę sąrangą, žmonių kasdienybę ir valstybės gimimo skausmą.
Galite sakyti, kad dabartinė mano veikla Vilniaus miesto Taryboje reiškia, kad jau esu politikė. Ir taip, ir ne.
Žinoma, formaliai žiūrint, esu politikė, tačiau tai yra antraeilis darbas, kuris nors labai svarbus, vis dėlto turi tenkintis valandomis po dėstymo Universitete.
Dabartinis sprendimas reiškia, kad nuo šiol politika taps mano pagrindiniu gyvenimo darbu, kuriam atiduosiu visas savo jėgas, savo protą ir visą širdį.
Pirmas žingsnis, ir jį žengiu šita savo vieša deklaracija, bus bandymas vėl ir vėl kalbėti apie tai, kas yra politika, tai bus pastanga grąžinti politiką į Lietuvos mąstymo erdvę, kasdien primenant, kad ne kas kita, kaip politika – didžioji sutarimų erdvė – kuria valstybes ir civilizacijas. Kartoju: ne biurokratų ar dabar Lietuvoje tokių gajų politikų-biurokratų popieriai, o žmonių sutarimai.
Politika taip pat yra vienas sudėtingiausių ir nedėkingiausių darbų, kuriam pasiaukoja žmonės. Ir aš nusilenkiu viduje seniai gyvenusiam pašaukimui, net jeigu liksiu viena ir nesuprasta savo nusivylusios ir privargusios tautos.
Renkuosi atvirą, viešą, polemišką, garsią ir širdies vedamą politiką. Politiką, kur sutariama viešai. Politiką, kur kalbama apie idėjas ir vertybes, apie teisingumą ir laisvę, o ne politiką, kur primetami projektai ir savo naudai dalinamasi bendrais pinigais.
Jei politika remiasi širdimi ir Dievu, jai nereikia biudžeto pinigų. Jai reikia meilės.
Jau rašiau savo Facebooko draugams, o čia kartoju: tai, kas mane tikrai dabar Lietuvoje šokiruoja, liūdina ir kas kartu yra atsakymas į klausimą, kodėl šiandien reikia daryti laidas apie tai, kaip išgyvena tie, kurie sunkiai ir daug dirba ir sunkiai suveda galus, yra tai, kaip noriai ir entuziastingai džiaugiamasi tuštokomis stiliaus permainomis ar nepabaigiama esą kulinarijos karusele ir kaip tragiškai mažai kalbama apie esminius, gilius dalykus, kuriuos nešiojame savo sielose ir apie kuriuos mąstome naktų glūdumoje.
Yra tokia gera knyga (ir toks filmas) – „Bado žaidynės“. Ten pakeičia vienos mergaitės, atvykusios iš bado ir nevilties apimtos apygardos, stilių ir pasiunčia žudyti panašių į ją, o tuo tarpu turtinga publikai žiūri ir stato lošimus. Dažnai šmėžuodama televizijoje, žurnalų puslapiuose, aš neretai jaučiuosi panašiai kaip tos knygos herojė. Ir tai nėra džiaugsmas. Tai – neviltis.
Praėjusią savaitę net patyriau, ką reiškia tapti stiliaus veidu, kai už stiliaus jau sunkiai matai tikrą žmogų. Bet aš esu ne ta moteris iš tos tikrai gražios stilistų nuotraukos, kuria, vien remiantis Lietuvos ryto nuoroda, pasidalino 3626 skaitytojai. Tikroji aš esu ta, kuriai greit 60 metų, kuri ilgus gyvenimo metus nuo vaikystės dirbo, rašė ir mokė, už savo kuklią mokytojos-dėstytojos algą pirko knygas, kurių reikia darbui, ir viską atidavė, ką turėjo savo sieloje, o kartais – su Dievo pagalba – net ir daugiau.
Aš manau, kad mes visi nusipelnome teisingesnio ir sąžiningesnio gyvenimo, gyvenimo, kur mažiau fotoobjektyvų šviesoje gimusios iliuzijos ir daugiau prasmingo darbo bei pagarbos.
Aš dar kartą prisiekiu likti savimi ir atiduoti Tėvynei ir jums visas savo senkančias jėgas, kurias visada galite padauginti pasitikėjimu ir meile.
Tai nebuvo gražūs žodžiai. Tai buvo nevilties ir vilties žodžiai, kurie aidi mano sieloje ir galvoje.