2015 metų liepos 28 diena
Mokesčiai ir įvairios mokestinės vingrybės (atleidimas nuo nuomos mokesčio ar jo mažinimas, mokestinės lengvatos, dokumentai gudriu pavadinimu „dėl … mokesčio mokėjimo“ ir pan.) yra tai, kas man Savivaldybės darbe ypač įdomu.
Kodėl? Atsakymas paprastas. Politinė ekonomija, mokslas, kuris nagrinėja sąsajas tarp individų ir visuomenės bei rinkos ir valstybės, būtent mokestinių gudrybių laukuose geriausia aptinka ekonomikos, teisės bei politikos persipynimus, galiausiai leidžiančius pasakyti, kokioje ekonominėje sistemoje (konkrečiau – socialiniame ekonominiame modelyje) gyvename. Kapitalizmo, socializmo ar kokio fašizmo skirtis brėžiama ne tuštokais užkeikimas apie blogiečius, prieš kuriuos vieningai draugaujame (nuo Rusijos iki kokio nors „Rubikono“, pagal skonį ir pageidavimus), o išoriškai – labai paprastuose nutarimuose apie atleidimą nuo nekilnojamojo turto mokesčio ar kukliuose dokumentėliuose, kurie suteikia galimybę naudotis bendru turtu lengvatinėmis sąlygomis kokiems nors „geriečiams“. Pastarųjų sąrašuose gali pasirodyti tiek „politiškai tobulos“ gyventojų grupės (na, kas išdrįs nesuteikti nemokamai patalpų Politinių kalinių ir tremtinių organizacijai ar kokiai Šaulių sąjungai?), tiek verslas, tarkime, privačių darželių steigėjai, susiderantys už naudojamą miesto turtą septyniskart mažesnę nei vidutiniškai nuomos kainą. Vis dėlto, jeigu vienas gauna lengvatas, tai kitas negauna pajamų, o tai reiškia miesto gyventojų interesams atstovaujantys politikai privalo pamąstyti, kas išties sumokės už kitų pajamas.
Norite konkrečiau? Grįžkime prie lengvatinės nuomos privatiems vaikų darželiams. Kai kas nors gauna galimybę mažesnėmis sąnaudomis įsteigti darželį, jis gauna papildomų mokestinių lengvatų, o miestas gauna papildomų vietų miesto dirbančiųjų vaikams, tačiau, kita vertus, tas pats miestas praranda pajamų, kurios ateityje leistų steigtis valstybiniams darželiams, o miesto gyventojai, kurie neturi vaikų arba kurių pajamos per menkos, kad galėtų net ir gavę dotacijų naudotis privačių darželių paslaugomis, turi dar kuklesnių galimybių ugdyti savo vaikučius darželiuose.
Įvairių mokestinių privilegijų ar, priešingai, „bausmių“ nagrinėjimas geriausia parodo ir tikrąsias, o ne menamas įtakos grupes, kurios, pasinaudodamos joms palankesnėmis žaidimo taisyklėmis, savo naudai pajungia bendrą visų miestiečių (ar visų valstybės gyventojų – vertinant iš platesnės perspektyvos) turtą, tokiu būdu dažnai (nors ir nebūtinai…) sumenkindamas kitų galimybes.
Kita vertus, netgi jeigu politikas yra pakankamai kompetentingas suvokti tai, jog tokios sąsajos egzistuoja, ir moka jas interpretuoti, jis turi gauti panašios analizės įrankių. Ir štai čia prasideda tikrasis politiko darbas.
Kadangi skirtingi žmonės ir įvairios gyventojų grupės turi skirtingų ir itin dažnai, jei ne realiai, tai potencialiai vienas su kitu konkuruojančių interesų, tai (pirma) norėdamas atstovauti savo rinkėjams privalai žinoti, ką įmanoma žinoti, nors – rodo praktika – dažniausia politikai to nežino. Kita vertus (antra), – — tai gali būti labai sudėtinga! – priversti biurokratus, kurie be sustojimo tau aiškina, kad to „negalima“, o anas „nenumatyta teisės aktuose“, tą informaciją pateikti.
O dabar konkreti istorija, nagrinėta Vilniaus miesto Tarybos ir net dviejuose Ekonomikos ir finansų komiteto posėdžiuose, kuri demonstruoja išoriškai tarsi nekaltus ir nelabai brangius mokestinius žaidimus, galiausiai virstančius visa gniuždančiomis skolomis.
Klausimas buvo talpiu biurokratiniu vardu – „Dėl UAB „Vilniaus parkai“ 2014 metų nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo“. Priešingai nei skelbia pavadinimas, dokumentas iš tikrųjų kalbėjo (kalba) apie atleidimą nuo nekilnojamojo turto mokesčio, taigi to mokesčio nemokėjimą.
Dokumento rengėjai – biurokratai? UAB savininkas (šiuo atveju pati Savivaldybė)? – prašė patvirtinti sprendimą, kuriuo tie „Vilniaus parkai“ nemokėtų beveik 12 tūkst. eurų nekilnojamojo turto mokesčio už Vingio parke esančią estradą ir viešojo tualeto pastatą.
Aiškinamajame rašte dėstoma, kad bendrovės finansinė padėtis ypatingai sunki: gaudama vos per 20 tūkst. eurų pajamų, ji pernai patyrė per 25 tūkst. eurų nuostolių, jau turi PVM ir nekilnojamojo turto mokesčio neprimoką, viršijančią 5 tūkst. eurų. Atleidimas motyvuojamas tuo, kad (pirma) bendrovė perdavė komercinės veikslo organizavimą Viešajai įstaigai „Vilniaus miesto parkai“ ir dabar gauna pajamų tik už patalpų nuomą, kita vertus (antra), bendrovė priklauso „socialinę, visuomeninę, kultūrinę, sportinę veiklą vykdančioms ne pelno organizacijoms“…
Taigi, dokumentą pasirašiusios Savivaldybės administracijos finansų departamento mokesčių skyriaus vedėjos Klaudijos Leonės nuomone,
a) viešojo tualeto ir kavinės-baro Čiurlionio gatvėje nuoma ar knygyno Savanorių prospekte nuoma yra išskirtinė kultūrinė (o gal sportinė?) veikla;
b) UAB yra ne pelno organizacijų forma;
c) negebėjimas pelningai dirbti pateisina mokesčių nemokėjimą (???? Ar norėtumėte nemokėti mokesčių, jeigu nesuvedate savo pajamų-išlaidų? prisipažįstu, man patiktų).
Keistoki ir pateikti skaičiai: vienu atveju – su PVM, kitu – be PVM, turto grąža tragiškai maža. Protingi biurokratai panašioje situacijoje siūlytų, ką daryti, kad keistųsi situacija, o ne mažintų ir taip labai mažas Savivaldybės, nuolat verkiančios, kad jos pajamos, palyginti su įsipareigojimais, labai kuklios, pajamas.
Mano galva, politiškai niekinis ir argumentas, kad aptariamai UAB turtinių ir finansinių įsipareigojimų esą turi jos savininkė savivaldybė: svarbiausi Vilniaus Savivaldybės įsipareigojimai yra ne jos įmonėms, o miesto gyventojams ir mokesčių mokėtojams, kurie šiuo atveju patiria akivaizdžių ir bent jau pagal Vilniaus miesto Savivaldybės administracijos Finansų departamento mokesčių skyriaus parengtus dokumentus visiškai nepateisinamų nuostolių.
Kelios praktinės išvados. Manyčiau, kad remiantis šiuo daliniu pavyzdžiu, kuris tikėtina demonstruoja įsisenėjusią praktiką, būtina keisti pačią tokių dokumentų rengimo ir svarstymo tvarką.
1. Paruošti dokumentai turi aiškiai, o ne formaliai pagrįsti, kodėl tuo ar kitu metu bendrovė negali vykdyti bent jau nenuostolingos veiklos. Vilniaus miestas skęsta skolose, tad bet kokios mokestinės amnestijos (galimi mokesčių mažinimai, atleidimas nuo baudų, privalomų mokesčių mokėjimo ir panašiai) turi būti labai aiškiai pagrįsti ir priimami remiantis aiškia ekonomine logika, o ne vien išplaukusiais buhalteriniais (tarkime, reikia atleisti, nes dirba nuostolingai) ar dar abstraktesniais kriterijais (tarkime, vykdo visuomeninę veiklą, kuri pažiūrėjus rimčiau yra viešojo tualeto pastato nuoma) kriterijais.
2. Remiantis ekonomine logika, kuri šiuo atveju, kai klausimas svarstomas miesto Taryboje, atstovaujančioje miesto mokesčių mokėtojų interesams, svarbesnė už grynai buhalterinius išvedžiojimus, bet kokie atleidimai nuo privalomų mokesčių turi būti suvokiami kaip bendrovės nuostolis, kuris bus perkeltas ant miesto mokesčių mokėtojų pečių. Negavęs pajamų miestas turi jų ieškoti kitur: gal skolintis, gal įvesti kitas rinkliavas, gal skolintis arba didinti bendrą skolą, ir tokia praktika privalo būti valdoma, o ne beatodairiškai plėtojama.
3. Kiekviena bendrovė, pretenduojanti gauti mokestinių dotacijų ir vykdanti ne išimtinai socialinę, o komercinę veiklą, privalėtų pateikti aiškius planus, kaip ateityje ji dirbs, kad gebėtų padengti bent jau būtinus mokėjimus ir nedidintų miesto nuostolių.
4. Jeigu bendrovė nesugeba pateikti adekvataus būsimų veiksmų plano ir logiškos pinigų srautų ataskaitos, jos vadovai turėtų būti įspėjami, o situacijai tęsiantis bendrovė reorganizuojama arba skelbiama bankrutavusia.
Ir pabaigoje. 2012 metų vasario 13 dieną tuometinis Teisingumo ministras Remigijus Šimašius pasirašė Finansų ministro įsakymą, kuris reglamentavo, kokiu būdu turi būti pateikiamos ataskaitos apie valstybės biudžeto vykdymą. Aiškinamajame įsakymo rašte, be kita ko, reikalaujama, kad teikiant biudžeto vykdymo ataskaitas būtų pateikiama informacija apie pajamas, negautas dėl mokesčių lengvatų taikymo.
Akivaizdu, kad Savivaldybė negali suskaičiuoti, kiek pajamų ji negavo todėl, kad įvairios gyventojų grupės turi mokestinių lengvatų pagal vienokius ar kitokius Seimo įstatymus, tačiau tos lengvatos, kurios suteikiamos diskretiškais savivaldybės sprendimais (nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio, verslo liudijimų, kurių pajamos 100 procentų atitenka savivaldybei, ar sumažintos pajamos iš turto disponavimo) turi būti suprantamos ir parodomos kaip negautos miesto gyventojų pajamos, virtusios kitų ūkinių ar visuomenių žaidėjų ar individų pajamomis.
Kiekviena Taryba yra savo savivaldybės Seimas, tad turi teisę žinoti apie biudžetą viską, ką nori žinoti.
Pastabų ir klausimų laukiu savo tinklaraštyje. Atostogos leidžia daugiau laiko skirti rinkėjų klausimams, tad dabar jau tikrai rimtai pažadu į visus atsakyti.