Knygoje „Dainos galia“* latvių kilmės mokslininkas, Vašingtono universiteto profesorius Guntis Šmidchenas aprašo Baltijos šalių nacionalizmo raidą, tautinių dainų, giesmių ir valstybinių himnų kūrimo istoriją, o taip pat ir naujausiais laikais plačiai nuskambėjusį reiškinį – taikų nepriklausomybės siekimą 1988–1990 metais, kartais vadinamą „dainuojančia revoliucija“.
Pasak autoriaus, pirmąkart Baltijos šalių tautos prakalbo apie save pasauliui XVIII a. pabaigoje, kai jų liaudies dainos buvo paskelbtos Johanno Gottfriedo Herderio rinkinyje „Volkslieder“. Tai irgi buvo savotiška dainuojanti revoliucija, nes anuomet šios tautos gyveno kitų valdomos, o Herderio parinkti liaudies posmai buvo vieni iš tų, kuriuose labiausiai girdėjosi paprastų žmonių patiriamos nuoskaudos (kai reikia atsisakyti pažado rudenėlį vesti ir išjoti į karą ar kasdien eiti į baudžiavą, sunkiai dirbti, kai galima tikėtis tik „saulelės motulės“ ir „mėnesio tėvelio“ užtarimo). Šiame rinkinyje lietuviai, latviai ir estai atsiskleidė kaip švelnios, vienovėje su gamta gyvenančios tautos, eiliuojančios ne apie karą, o apie meilę. Tačiau šiose dainose buvo juntama ir vidinė tvirtybė, savo žemėje gyvenančių ir savo tradicijas puoselėjančių žmonių sugebėjimas priešintis priespaudai, neprarasti orumo.
XIX a. lietuvių, latvių ir estų nacionalizmo formavimąsi veikęs kaimyninių tautų – suomių bei lenkų nacionalizmas, tačiau didžiausią poveikį darė vokiečių nacionalizmas (p. 69). Tai atsiskleidžia ieškant tautos vienybę bei tautinę tapatybę išreiškiančių dainų bendrumų. Nacionalizmo ir jo poetinės raiškos raida Latvijoje ir Estijoje vyko panašiai kaip ir Mažojoje Lietuvoje, tačiau Didžiojoje Lietuvoje eita kiek kitu keliu – čia sukurtose tautinėse dainose galima įžvelgti savitų bruožų. Mūsų šiaurės kaimynų tautinės dainos buvo artimos liuteronų bažnytinėms giesmėms – artimas asmeniškas santykis su Dievu jose esą buvo pakeistas tokiu pat santykiu su tėvynės kraštovaizdžiu, gimtąja kalba ir tauta (p. 73). Tokia yra estų poeto Johanno Voldemaro Jannseno sukurta tautinė daina „Mu isamaa, mu õnn ja rõõm“, ilgainiui tapusi Estijos valstybės himnu. (Tėvynė, panašiai kaip Viešpats, yra ja tikinčio ir jai pasišventusio žmogaus laimė ir džiaugsmas, nėra už ją gražesnės, tikėjimas ja niekada neišblės, meilė ir pasiaukojimas išliks iki mirties).
Latvių valstybiniu himnu tapusi tautinė daina „Dievs, svētī Latviju“ buvo sukurta Karlio Baumanio pagal Didžiosios Britanijos himno pirmavaizdį, tačiau joje negarbinamas joks valdovas, neminimi valstybei grasinantys priešai (p. 87). Taikingame himne tikimasi, kad valstybę apgins aukštesnės jėgos, prašoma Dievo globos. Tokiu įsitikinimu himno pradžia primena Martyno Liuterio giesmę „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas“.
Iš protestantiškos bendro giedojimo tradicijos išaugo ir pirmosios latvių bei estų dainų šventės, kurias teisingiau būtų vadinti giesmių šventėmis (pirmasis toks renginys – kelių parapijų jungtinio choro koncertas įvyko 1863 m. Saaremos saloje, jį suorganizavo liuteronų kunigas Martinas Körberis). Šventėse skambėdavo religinės giesmės, tos pačios, kurios buvo giedamos bažnyčioje, ir poetų sukurtos tautinio atgimimo dainos (p. 81). Artimi šiaurės kaimynų dainų šventėms buvo ir Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo veikėjo Vydūno rengti giedotojų susibūrimai.
Kita versmė, iš kurios tautinių dainų kūrėjai sėmėsi įkvėpimo, buvo senovės baltų mitologija. Kaip ankstyvąsias tautines dainas, meninę kūrybą, o ne folkloro falsifikavimą G. Šmidchenas vertina Liudviko Rėzos sukurtas „mitologines dainas“, kuriose minimas Perkūnas ir kiti senovės dievai (p. 60). Reikia pasakyti, kad aptariama knyga yra ne tik tautinių dainų poetikos studija, bet ir dainynėlis, nes joje pateikiami į anglų kalbą išversti žymiausių estų, latvių ir lietuvių tautinių dainų tekstai, tad kiekvienas besidomintis gali pats perskaityti ir pamatyti, kokia yra kiekvienos tautos savivoka, istorijos samprata, simbolika ir poetinė raiška.
Pirmuoju lietuvių tautiniu himnu tapo Mažojoje Lietuvoje sukurta daina „Lietuviais esame mes gimę“, kurią sueiliavo vokiečių kilmės poetas Jurgis Zauerveinas. O Didžiojoje Lietuvoje plačiai paplito 1823 m. Silvestro Valiūno sukurta baladė „Biruta“, kurioje derėjo liaudies dainoms ir literatūrinėms baladėms būdingos ypatybės. Šis patriotinis kūrinys rėmėsi romantiškai suvokiama legenda apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimą ir vestuves. Birutę poetas vaizdavo kaip paprastą, savo austais rūbais ir gintaro karoliais pasipuošusią mergaitę, tokia interpretacija reikšdamas tuo metu svarbias laisvės, lygybės ir brolybės idėjas (p. 68). Po kaimus skambanti „Birutos daina“ minima ir vėliau sukurtame Maironio eilėraštyje „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“, kuriame taip pat galima rasti ir užuominų į J. Zauerveino dainą. Minimos tos pačios upės, kurių vienuose krantuose gyvena viena, o kituose krantuose – kita tautos dalis. Taigi, Maironis dainuoja apie visą tautą ir kelia tautinio pasididžiavimo jausmus ne tik piešdamas vaizdingus kraštovaizdžius ir girdamas gimtąją kalbą, bet ir primindamas vienijančią tautinių dainų tradiciją (p. 95).
Taip susiklostė, kad nepriklausomos Lietuvos valstybiniu himnu tapo ne Maironio daina, bet Vinco Kudirkos sukurta „Tautiška giesmė“ – glausta lietuvių tautinio atgimimo simbolių santrauka, kur minima didvyriška praeitis, įsipareigojama tęsti ankstesnės valstybės istoriją, kur pabrėžtos moderniųjų laikų vertybės – švietimas ir teisingumas, o pabaigoje paminėta labiausiai trokštama vertybė – vienybė (p. 98). palyginti su kaimyninėmis šalimis, Lietuvos himnas atrodo pats racionaliausias ir moderniausias.
XX a. pradžioje nacionalinio išsivadavimo judėjimas Baltijos šalyse iš kultūrinio virto politiniu, o 1918 m. buvo pasiektas ilgai lauktas tikslas – įkurtos nepriklausomos valstybės. Kovų dėl nepriklausomybės metais suvokta, kad laisvė reikalauja aukų, poetizuotas tėvynės gynėjų pasiaukojimas, didvyriškumas. Lietuvoje anuomet dažnai skambėdavo Maironio daina „Oi, neverk, motušėle“, kur prisimenamas narsusis kunigaikštis Vytautas ir kilniais žodžiais apraudami bei išaukštinami žuvusieji už laisvę (p. 121).
1920–1939 metais vadovėlių, dainynėlių ir viešų koncertų dėka visose valstybėse bendratautinių dainų repertuaras vis gausėjo, nemažai dainų išpopuliarino tautinės mokyklos. Nepriklausomybės metais iškilmingos, daugybę dalyvių sutraukiančios Dainų šventės ėmė vykti visose Baltijos valstybėse (pirmoji lietuvių Dainų šventė Kaune buvo surengta 1924 m.). G. Šmidchenas rašo, kad XX a. pradžioje lietuviai, latviai ir estai suvokė save kaip „dainių tautas“ – tai buvęs bendras jų moderniojo nacionalizmo įvaizdis (p. 103).
Didžiausias chorinio dainavimo malonumas yra galimybė girdėti savo balsą skambant kartu su kitų balsais ir jausti, kad visų balsai sudaro darnią keturbalsę harmoniją. Dainų šventėje ypač gera kartu dainuoti gimtąja kalba, išgyventi tas pačias emocijas kaip ir aplinkiniai. Dainavimo malonumas ir kuria tautinės vienybės pojūtį. Tėvynės meilę, prisirišimą prie jos gamtos žmonės išgyvena tarsi įsimylėjimą, gilų romantišką jausmą (p. 207).
Šiandien atrodo keista, bet nė vienoje iš tarpukario Lietuvoje vykusių Dainų švenčių neskambėjo Maironio daina „Lietuva brangi“, anuomet ji nebuvo išskirtinė. Šios dainos grožis ir vienijanti galia išryškėjo vėliau – tarybmečiu. Tuomet, kai buvo uždraustas nepriklausomos Lietuvos respublikos himnas, ši daina pamažu tapo neoficialiu himnu. Kad galėtų skambėti viešai, ji būdavo cenzūruojama, praleidžiamas trečiasis posmas, kuriame minimas Dievas (p. 180).
Įpusėjęs studiją, autorius aprašo skausmingai išgyventą Baltijos šalių okupaciją 1940 m. ir ankstesnių valstybingumo simbolių pakeitimą. Knygoje galima rasti pateiktus ir išanalizuotus visų trijų okupuotų valstybių Estijos, Latvijos ir Lietuvos himnus, parašytus pagal privalomą Tarybų Sąjungos himno pavyzdį, ir palyginti, kaip juose atsispindi idėjiškumas ir partiškumas. Žodis „tėvynė“, kuris anksčiau reiškė gimtąją šalį, dabar reiškė „plačiąją tėvynę“, kurioje klesti žemės ūkis ir pramonė, o joje gyvenanti liaudis apimta komunizmo idėjų ir optimizmo. Visuose himnuose priverstinai šlovinta okupacija ir diktatorius Stalinas: Lietuvos himne jis – idėjinis vadas, Latvijos himne jis – visų širdyse, o Estijos himne tauta eina Stalino keliu (p. 141).
Tarybmečiu Dainų švenčių tradicija tęsėsi, visose Pabaltijo respublikose šventės vykdavo kas penkerius metus. Oficialiose programose skambėjo privalomi idėjiniai kūriniai ir kelios cenzorių leistos tautinės dainos, kurios buvo atliekamos ypač nuoširdžiai. Pasibaigus programai, choristai dažniausiai dar nesiskirstydavo, dainuodavo tautines dainas ar užtraukdavo mėgstamas liaudies dainas. Kiek laisviau pasirinkti dainas buvo galima ir žygiuojant šventinėje eisenoje. Visiems žinomos dainos – nebūtinai apie tėvynės meilę, dainuota taip pat ir apie bernelį ir mergelę. Tokia yra bene žinomiausia latvių liaudies daina „Pūt, vējiņi, dzen laiviņu“, o taip pat ir lietuvių liaudies daina „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“ (p. 105 ). Oficialiose švenčių programose demonstruota apsimestinė meilė Partijai, Leninui, Tarybinei tėvynei, suvaidintas optimizmas ir tikėjimas šviesia ateitimi, o neoficialiose dalyse buvo reiškiami užslopinti tautiniai jausmai, tad tautiškumo raišką tarybmečiu galima pavadinti „dainuojančia opozicija“ (p. 174).
Okupacijos metais žmonės buvo praradę viltį, jų meilė tėvynei buvo pasyvi. 1988 m. prasidėjusi „dainuojanti revoliucija“ juos sustiprino, atgaivino – jos dėka buvo patikėta, kad viskas įmanoma, tik reikia nenuleisti rankų ir veikti (p. 247). Metaforiškas pavadinimas „Dainuojanti revoliucija“ kilo iš estų žurnalisto Heinzo Valko straipsnio, kurį jis parašė, grįžęs iš įspūdingo tautinių dainų vakaro:
Dabartinė revoliucija, kuri vyksta Estijoje, pasižymi intelektualia jėga. Turbūt priežastis ta, kad nedidelė tauta instinktyviai jaučia, kad nėra pakankamai galinga, kad revoliucijai sukelti tiesiog nėra reikiamo žmonių skaičiaus. Nelabai galima įsivaizduoti Estijos miestų gatves, pilnas riaušininkų, barikadų, degančių automobilių ar kitų dalykų, būdingų didesnių tautų masiniams protestams. Tai – ne mūsų kelias! Mūsų ginklas yra protas ir iki šiol mes gerai juo naudojamės…
Daina ilgą laiką buvo vienintelė legali priemonė, leidusi estams išreikšti jų mintis ir siekius. Keletą dešimtmečių viską išreikšdavome dainuodami „Mano tėvynė, mano brangiausia“. Dainų švenčių tikslas buvo galimybė pajusti tūkstančių žmonių vienybę, išgyventi užburiantį šios iškilmingos dainos poveikį. […]
O dabar, 1988 metų liepos 1-ą dieną, įvykęs estų tautinių dainų vakaras Dainų švenčių scenoje. Aš pasakyčiau, kad šis šventiškas susibūrimas panaikino kelis dešimtmečius mūsų jaustą nusižeminimą ir savinieką. […] Tauta, kuri išsiūbuoja revoliuciją dainuodama ir šypsodamasi, yra neįprastas pavyzdys. Jos žmonės negali būti niekinami, žeminami ar – tai būtų visų blogiausia – kokio noras diktatoriaus vėl pasmerkti vergijai. Šie žmonės negali būti vėl pargriauti veidu į purvą. Jų taiki akcija rodo, kad jie turi teisę laisvai gyventi po savo tėvynės dangumi. Aš didžiuojuosi, kad esu vienas iš jų“ (p. 244).
Paskutinėje knygos „Dainos galia“ dalyje aprašoma jaudinanti Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo istorija. Pasak G. Šmidcheno, dainuojanti revoliucija visose trijose šalyse prasidėjo 1988 metų vasarą, kai iš esmės pasikeitė dainavimo prasmė ir simbolika. Estijoje tai įvyko roko koncerte, Lietuvoje – studentų chorų šventėje, o Latvijoje – folkloro festivalyje. Visuose šiuose renginiuose ankstesnį lojalumą didžiajai valstybei pakeitė aiškiai išreikštas nepriklausomybės siekis. Rezistencinį, politinį dainuojančios revoliucijos pobūdį ypač aiškiai parodė virš dainininkų galvų suplevėsavusios trispalvės – nepriklausomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos (p. 159).
Vilniuje trispalvės pirmą kartą buvo iškeltos minint birželio 14-ąją, masinių trėmimų dieną, o drąsiai ir atvirai jos suplevėsavo per liepos 1 dieną vykusią studentų chorų šventės „Gaudeamus“ eiseną (p. 160). Šventėje skambėjusių tautinių dainų prasmė taip pat pasikeitė – tuokart jos buvo suvokiamos kaip antitarybinės, išreiškiančios Sąjūdžio dvasią.
Kiekvienas, matydamas žmonių susitelkimą ir virš jų besiplaikstančių trispalvių jūrą, galėjo suprasti: Baltijos tautos atgimė, atgavo orumą ir pasiryžo atkurti savo valstybingumą. Jų pasirinktas kelias – taikus, neprievartinis politinis veikimas (p. 251). Įdomu, kad taikūs buvo netgi pankroko dainų žodžiai, nors šio stiliaus dainų muzika energinga, o tekstai paprastai aštrūs, ironiški, netgi pikti. Autorius cituoja lietuvių roko grupės „Antis“ dainos eilutes: „Keistoka mūsų kariuomenė – be ginklų ir vien tik jaunuomenė“, iš kurių galima suprasti, kad nepriklausomybės sąjūdžio kariai nusiteikę atkurti savo valstybę taikiai, be šūvių (p. 255).
Didžiausias dainuojančios revoliucijos pakilimas buvo didieji Estijos liaudies fronto, Latvijos liaudies fronto ir Sąjūdžio mitingai, kai pakiliai buvo giedami susigrąžinti oficialūs nepriklausomų valstybių himnai, kitos tuo metu sukurtos dainos. Aukščiausias taškas – 1989 m. rugpjūčio 23 dieną įvykęs bendras trijų valstybių renginys „Baltijos kelias“ (p. 190). Radijo bangomis tuomet skambėjo ne tik estiškos, latviškos ar lietuviškos dainos, bet ir trikalbė daina „Bunda jau Baltija“, kurią drauge įrašė bendro tikslo siekusių šalių atlikėjai.
Beveik visų dainuojančios revoliucijos dainų tekstuose reiškėsi tautiškumas. Juose buvo poetiškai apibrėžiama tautinė tapatybė: bendra kilmė, kalba ir teritorija, apdainuojama istorinė misija siekti nepriklausomybės. Baltijos šalyse laisvė siejama su šviesa ir tiesa, tad ji – didžiausia vertybė (p. 312).
Sunkiausias dainuojančios revoliucijos laikotarpis buvo, kai beginkliai parlamento, televizijos bokšto ir kitų valstybinės svarbos objektų gynėjai susidūrė su specialiomis TSRS ginkluotomis pajėgomis. Kai mirties grėsmė kiekvienam buvo realybė. Tuomet rami, susitelkusi, dainuojanti visuomenė tarsi užsiėmė savitaiga. Budrūs nepriklausomybės gynėjai apsupdavo valstybės įstaigas ir išgirdę pranešimus, kad į jas braunasi „nepatenkinta liaudis“, t. y. nepriklausomybės priešininkai, norintys pasilikti TSRS sudėtyje. Tokiais kritiniais momentais į žmones kreipdavosi, apie taikaus pasipriešinimo kelią kalbėdavo ir politikai, kurie įtikinėjo susirinkusius neprovokuoti konfliktų, išlaikyti ramybę (p. 302).
Dainuojančios revoliucijos banga ėmė slūgti tuomet, kai iškovota nepriklausomybė buvo apginta ir prasidėjo ilgas jos įtvirtinimas – įstatymų kūrimas. Čia cituojamas istorikas Egidijus Aleksandravičius, pasakęs: „Negali išdainuoti Konstitucijos“ (p. 194). Dainavimas padeda kurti tautinės vienybės jausmą, tačiau vien dainavimas nesukuria tautos. Tą suprato XIX a. veikėjai – Baltijos šalių tautinio sąjūdžio pradininkai, tą suprantame ir šiandien, kai kuriame šiuolaikinę savo tautinę tapatybę.
Savito dainavimo tradicijai skirto tyrimo autorius atsiskleidžia kaip puikus istorikas ir kultūrologas, vienodai gerai išmanantis visų trijų broliškų valstybių nepriklausomybės siekimo istoriją ir kelis šimtmečius kauptą jų tautinių dainų repertuarą. Skaitydami šį darbą, ne tik šių šalių gyventojai, bet ir užsieniečiai turi galimybę suvokti ir pajusti, kokia gi yra ta dainingų tautų kultūra, nes mokslininkas ne tik pateikia tautinių ir liaudies dainų tekstus, bet ir juos išanalizuoja, atkreipia dėmesį į svarbiausias eilutes, kurios labiausiai jaudina dainuojančius, leidžia skaitytojams tarsi patiems pabūti šventės ar revoliucijos aplinkoje ir išgyventi drąsinantį ir vienijantį dainų poveikį. Nepaprastai įsigilinęs į savo tyrinėjamą reiškinį mokslininkas įtikina, jo dėka tikrai galima suprasti, kad paprastutėje dainelėje „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų“, kurią 1991 m. sausio 13-ąją aikštėje prie parlamento uždainavo pagyvenusios moterys, slypi didelė galia. Patriotinė daina nėra kardas, tačiau ji gali būti apsiginti padedantis skydas.
* Guntis Šmidchens. The Power of Song. Nonviolent National Culture in the Baltic Singing Revoliution. University of Washington Press, 2014.