Laikraščių straipsniuose žodžiai dažnai būna per daug rėksmingi, teigiantys ką nors, kuo galima ir suabejoti. Artėjant netradicinės orientacijos mūsų piliečių paradui, vis kartojama, kad lietuviai yra „homofobiški“.
Manau, ta „homofobija“ kyla iš to, kad lietuviai atkakliai gina savo teises į privatumą. Jiems atrodo, kad viešai rodyti savo aistras, rašyti ant tvoros, kas ką myli, yra negražu, nesantūru, kad toks elgesys rodo neišsiauklėjimą.
Įdomu, kad tokius suvaržymus jie taiko ne tik gėjams, bet ir sau: mano, kad nereikia spoksoti, kai kas persirenginėja, nemandagu paslapčia klausytis kieno nors atviro pokalbio. Jie nepritartų ir neištikimų vyrų, kūdikių atsisakiusių motinų, nuogalių ar prostitučių paradui, nes yra įsitikinę, kad kai kurių dalykų vidury aikštės demonstruoti nedera.
Spauda kaltina gėjų ir lesbiečių paradui nepritariančius lietuvius, kad jie nori susikurti čia „homofobišką rezervatą“. Bet juk daugelis mūsų nenusiteikę prieš pačius žmones, jaučiančius potraukį tai pačiai lyčiai, – interneto komentaruose rašome, kad jie mums visai netrukdo. Tačiau pasijuntam nemaloniai, kai esam verčiami rinktis tą prekybos centrą ar tą partiją, kurios plakatais nukabinėtas visas miestas, eiti į tą renginį, pritarti tam gyvenimo būdui, kuris reklamuojamas troleibusų stotelėse. Netgi kai kurie gėjai sako, kad nedalyvaus eisenoje, nes nenori būti gyvąja reklama, ketina tuo metu išvykti į gamtą. Jie taip pat abejoja, ar reikia rodyti tai, kas labai asmeniška.
Ir man patinka, kad Lietuvoje subtiliai reiškiami jausmai, kad čia santūriai elgiamasi viešumoje. Tai – labai gražūs mūsų būdo bruožai.
Autorė dr. Austė Nakienė – lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėtoja.