laisvavisuomene.lt
Portalo Mercatornet.com apžvalgininkas Michaelas Cookas aptaria situaciją Australijos mokyklose, kur šalies vyriausybė priverstinai diegia genderizmo ideologiją, bei lygina situaciją su ta, kuri buvo prieš kelis dešimtmečius. Šis palyginimas atskleidžia, kaip efektyviai su vyriausybės diktatu kovojusios krikščioniškos mokyklos galiausiai pasidavė spaudimui, ir nurodo pamokas, kurių iš Australijos pavyzdžio gali pasimokyti šeimos kitose šalyse. Dalinamės publikacija, parengta pagal šį straipsnį.
Vyriausybė ima finansuoti privačias mokyklas
1962 m. Australijos vyriausybė nurodė Šv. Brigitos pradinei mokyklai, veikusiai Goulburno mieste, Naujojo Pietų Velso regione, dėl didelio mokinių skaičiaus iš savo pinigų įrengti tris naujus tualetus. Tai sukėlė tikrą studentų, darbuotojų ir tėvų maištą, kuris galiausiai lėmė tai, kad vyriausybė pradėjo dosniai finansuoti privačias mokyklas.
Kuomet vyriausybė atsisakė finansuoti tualetų įrengimą, prieš tai protestuodamas vietos arkivyskupas Goulburne uždarė šešias veikusias katalikiškas mokyklas. Du tūkstančiai vaikų pasirodė ant valstybinių mokyklų slenksčio, iš jų buvo įmanoma priimti tik 640. Šis streikas parodė, kokios svarbios Australijos švietimo sistemai yra privačios mokyklos. Politikai greitai pasimokė ir streikas baigėsi dosniu privačių mokyklų finansavimu bei naujų privačių mokyklų, kurių 90% yra krikščioniškos, steigimo vajumi.
Vyriausybė ima terorizuoti privačias mokyklas
2022 m. šalies vyriausybė spaudžia mokyklas įrenginėti naujus tualetus “transseksualiems studentams”. Mokykloms, kurios atsisako tai daryti, gresia finansavimo nutraukimas ar net uždarymas. Privačios mokyklos, anksčiau pasipriešinusios vyriausybės diktatui, jam pasiduoda ir diega genderizmo ideologiją. Per šiuos 60 metų Australijoje daug kas pasikeitė.
Visai neseniai Kanberoje Federaliniuose žemuosiuose rūmuose svarstytas Religinės diskriminacijos įstatymas. Šis įstatymas parlamentarų tarpe sukėlė aršias diskusijas ir galiausiai jo priėmimas sustabdytas. Jis buvo priimtas žemuosiuose rūmuose, bet sustojo aukštuosiuose. Šiuo įstatymu norima panaikinti Lyties diskriminacijos akto 38 straipsnį, kuriuo religinėms mokykloms suteikiama teisė nepriimti darbuotojų arba juos atleisti, jeigu jų nuostatos genderizmo ir panašiais klausimais, taip pat seksualinė orientacija, vadinamoji gender ideologija nedera su mokyklos nuostatomis. Kadangi jo priėmimas sustabdytas, dabartinė vyriausybė, neturėdama daugumos aukštuosiuose rūmuose, nusprendė laukti kitų rinkimų, vyksiančių gegužės mėnesį.
Pagrindis klausimas, sprendžiamas šiuo įstatymu – ar religinėms mokykloms turėtų būti leidžiama priimti ir atleisti darbuotojus bei mokinius pagal jų viešai deklaruojamas pažiūras. Daugybė privačių mokyklų pareiškė, kad privalo išlaikyti galimybę užtikrinti, jog mokytojai viešai neremia pasaulėžiūros, priešingos mokyklos religijai ar pasaulėžiūrai. Taip pat jos nori pasilikti teisę šalinti mokinius, jeigu jų veiksmai prieštarauja mokyklos nuostatoms. Galiausiai, mokyklos nenori, jog vyriausybė priverstinai keistų jose naudojamą mokymosi programą, įterpdama į ją mokykloms nepriimtinas idėjas, susijusias su genderizmo propagavimu.
Galimi veikimo būdai mokykloms
Kaip teigia M. Cookas, stebint įsibėgėjantį genderizmo traukinį tik nuolankiai apeliuoti į sąžinės laisvę ir prašyti religinės išlygos grynai religinėms mokykloms yra neperspektyvus kelias, tik nutolinantis problemą. Galiausiai ši išlyga vis tiek bus panaikinta, kuomet ideologija taps dominuojanti.
Michaelo Cooko teigimu, privačioms mokykloms yra likę keli veikimo būdai. Pirmiausia, galima būtų rinktis politinės kovos kelią ir, susivienijus, išdrįsti užsidaryti, taip pademonstruojant, kad valstybinė švietimo sistema be privačių mokyklų sugriūtų. Kita vertus, tokia taktika galima tik tokiose šalyse kaip Australija, kur 1,25 milijono vaikų lanko privačias mokyklas (penkta vieta pasaulyje). Tačiau šalims, kur privačių mokyklų nėra tiek daug, Australijos pavyzdys gali būti pamoka, kad tėvams reikia vienytis ir politinėmis priemonėmis kovoti su įsibėgėjančia genderistine mašina dar pačioje pradžioje, o jai įsibėgėjus, privačios religinės ar pasaulėžiurinės mokyklos galės būti tik laikina užuovėja. Galiausiai ši mašina pasieks ir jas.
Antra, galima tiesiog iš anksto atsisakyti valstybės finansavimo ir, pasispaudus, išgyventi vien iš tėvų skiriamų lėšų. Atrodo, kad 1962 m. laimėjimas, kuomet privačios mokyklos užsitikrino valstybės finansavimą, galiausiai virto prielaida vyriausybei terorizuoti šias mokyklas, grasinant pašalinti finansavimą, jeigu jos neprisitaikys prie vyriausybės brukamos ideologijos. Galima pasimokyti, kad privačios religinės ar pasaulėžiūrinės mokyklos negali tapti priklausomos nuo valstybės finansavimo, nes tai galiausiai lems ir jų autonomijos praradimą.
Trečias būdas – vaikų mokymo namuose tinklo plėtimas, populiarėjantis visame pasaulyje. Tai ypač paskatino COVID-19 pandemija. Kaip rodo statistika, 2020 m. nuo pavasario iki rudens JAV namuose besimokančių vaikų skaičius išaugo nuo 5,5 iki 11% nuo visų mokyklinio amžiaus vaikų. Mokymas namuose Australijoje populiarėjo dar prieš pandemiją ir per paskutinius septynerius metus tokių vaikų skaičius padvigubėjo. Kita vertus, akivaizdu, kad mokymui namuose tampant didele kliūtimi įgyvendinti vyriausybės politiką, jis gali būti atšauktas beveik taip pat lengvai kaip kad buvo įvestas. Būtent taip pasielgė Prancūzija, 2019 m. panaikinusi mokymą namuose, kuris buvo nepaprastai populiarus tarp tvirtas katalikiškas pažiūras norinčių išlaikyti šalies šeimų.