Nijolė Petrošiūtė | „Mūsų Raseiniams“
Jau rašėme apie tiesiamus pažinimo tiltus nuo Raseinių iki Austrijos, ypač iki jos nuostabaus Štirijos regiono, iš kurio sausį į Raseinius buvo atvykusi gidė Taisija Ober susitikti su mūsų rajono meru Algirdu Griciumi, su kuriuo aptarė bendradarbiavimo turizmo srityje galimybes. Savivaldybės vyriausiojo specialisto, kelionių entuziasto iš prigimimo ir pašaukimo Raimundo Petroševičiaus dėka vis daugiau mūsų krašto žmonių atranda žemiškojo rojaus valstybę Austriją.
Stabiliai turtingi
Apie 8,5 mln. gyventojų turinti Austrija yra valstybė Centrinėje Europoje, sudaryta iš 9 federacinių vienetų – žemių, kurios kaimynės yra Vokietija ir Čekija šiaurėje, Slovakija ir Vengrija – rytuose, Slovėnija ir Italija – pietuose, o vakaruose – Šveicarija ir Lichtenšteinas.
Tai – žemyninė valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, nelepinama upėmis ir ežerais, o apie 60 proc. šalies teritorijos užima Rytinės Alpės. Nors iš buvusios Austrijos imperijos didybės šiandien nedaug kas belikę, teritorija kaip reikiant iš visų pusių apkarpyta, tačiau tai nesutrukdė jai tapti viena turtingiausių valstybių. Protingo vadovavimo ir darbščių žmonių dėka ji per 30 metų tapo gerovės šalimi. (Mūsų Nepriklausomybei greitai irgi tiek pat, bet apie geresnį gyvenimą tegalime tik pasvajoti.)
2004 metais Austrija buvo ketvirta pagal turtingumą Europos Sąjungos šalis, jos BNP vienam gyventojui sudarė apie 27 666 eurus, o ir iš viso Austrija niekada nebuvo iškritusi iš turtingiausiųjų pasaulio valstybių dešimtuko. Ekonomikos augimas Austrijoje yra stabilus ir tuo Austrija pasižymi nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Pasak mus Austrijoje pasitikusios gidės Taisijos, tai yra žemiško rojaus valstybė, kurioje branginama sveikata, kultūra, mokslas, gerbiamas dirbantis, verslą kuriantis žmogus, kur atlyginimai provincijoje nesiskiria nuo uždarbių sostinėje, o mokestinė sistema sureguliuota taip, kad žmogus norėtų dirbti ir uždirbti.
Priešingai nei Lietuvoje, Austrijoje rūpinamasi, kad mokslus joje baigę užsienio piliečiai iškart gautų Austrijos pilietybę ir pasiliktų dirbti. Tuo tarpu mūsų aukštosios mokyklos ruošia specialistus užsienio darbo rinkai, nes pačiai Lietuvai brangiai paruoštų specialistų nereikia – jie dažnai negali susirasti nors kiek į specialybę panašaus darbo. Austrijai negresia ir demografinė katastrofa, nes čia mokestinė sistema sureguliuota taip, kad vieno vaikelio susilaukusi šeima iškart užsisakytų ir antrąjį.
Darbštūs ir tvarkingi
Visi girdėjome posakį „Tvarka kaip prie vokiečio“. Nė kiek ne mažesniu tvarkingumu pasižymi ir austrai, kurie, beje, nenori būti tapatinami su vokiečiais, nes šiai nacijai jie jaučia daug nuoskaudų. Supratome, kad austrui jo sutapatinimas su vokiečiu reiškia tą patį, kas mūsų tapatinimas su rusu. Austrų vaikai jau darželiuose mokomi pagrindinių savo tautos savybių: sąžiningumo, punktualumo, žodžio laikymosi, tvarkingumo ir… jokios korupcijos.
Taisija sako, kad iki šių dienų austrai nerakindavo durų, kaip ir lietuviai kadaise, atrėmę šluotą į duris, perspėdavo, kad nieko nėra namuose. Deja, plūstelėjusi imigrantų banga verčia austrus keisti šį įprotį. (Apie tai – trupučiuką vėliau). Tačiau tvorų austrai vis dar netveria. Pas juos viskas atlapa, kad kiemo grožis ir kitus džiugintų. Jei tveriama, tai tik nuo stirnų, kiškių, kurių čia ganosi begalės.
Mūsų pažintis su Austrija vingiavo mažučiais, turistams dar neatrastais šalies kampeliais, laukinės gamtos teritorijomis, o viskas atrodė kaip kruopščiai prižiūrimi parkai. Austrijoje nėra nė mažiausio apleisto žemės lopinėlio. Jei žemė yra nedirbama, tai ji yra draustinis. Austrijos įstatymai nesicackina su apleistų žemių savininkais: jei tu savo žemės iki reikalaujamo termino nenušienausi, tai už tave padarys atitinkamos žinybos, kurios paskui atsiųs solidžią sąskaitą. Ir nepasiteisinsi, kad laiko ar sveikatos neturėjai, neparašysi politikams prašymo, kad nuo mokesčių atleistų. Austrijoje nepamatysi ir namų-vaiduoklių. Tiesiog pati valstybė superka nekilnojamąjį turtą, jei žmogus nebeturi jo kur dėti, nepajėgia ar nenori jo išlaikyti.
Vertina ekologiją
Austrai labai vertina ekologišką produkciją. Prie kiekvieno miestelio veikia ūkininkų turgūs. Dažnai atliekami žemės tyrimai, kad trąšos ar kiti ūkyje naudojami chemikalai neviršytų leidžiamų normų, nors šiaip jau patys austrai yra nusiteikę prieš chemiją žemės ūkyje ir nuo visų kenkėjų ginasi biomedžiagomis.
Valstybė skatina, kad kurtųsi žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonėlės. Čia jau senų seniausiai gyvenimo norma yra tapęs mūsiškių politikų prieš rinkimus valkiojamas pažadas ūkininkams „nuo lauko – iki stalo“. Ir vyno, naminukės, netgi šampano įmonėlių Austrijoje gausu. Turistai šluote šluoja tokią jų produkciją.
Per austrų gyvenvietes bei miestukus teko keliauti ir sutemus, o jie neplieskė šviesomis. Jei ir spingsojo kokia švieselė, tai buvo tik saulės įkrauti šviestuvai. Vienos turtingiausių šalies žmonės mano, kad nereikia išlaidauti ten, kur nereikia. Dirbančiam žmogui sutemus jau ir pačiam norisi būti namuose. Tai mūsų politikai prieš rinkimus eina lenktynių, kuris daugiau lempų savo rinkėjams pakabins, o apšvietimo laiką kartais suderina taip, kad elektros lemputė ir saulei šviečiant ubagišką mūsų kišenę tuština.
Lietuva – brangi
Austrijoje minimalus atlyginimas – 1300 eurų. Tiek gauna žmogus be jokio išsilavinimo dirbdamas paprasčiausius darbus. Iki tūkstančio eurų gaunantieji nemoka mokesčių. O kai pasakė, kad mokytojai gauna 2800 eurų pensiją, pro mūsų autobuso langą, kuriame buvo daug šios profesijos atstovų, prasiveržė graudus, garsus atodūsis. Dar labiau dūsauti ėmėme apsilankę austrų parduotuvėse – ten kainos praktiškai tokios pat kaip pas mus, o kai kurios prekės netgi pigesnės. Tarkim, pusė kilogramo „Monarcho“ kavos (o austrai geria tik kokybišką kavą) kainuoja 3,65 euro. Kiek mes Lietuvoje mokame už pusę kilogramo prastos kavos? Tad lietuvaičiai nesidrovėdami šlavė austrų lentynas, teigdami, kad išties daug kas yra pigiau.
O aš vis bandžiau lyginti lietuviškų atlyginimų ir kainų santykį… Graudu… Austrai labai daug dirba. Jų verslai yra šeimyniniai, perduodami iš kartos į kartą. Tačiau jei žmona nedirba, jai nereikia atskirai mokėti mums privalomų draudimo mokesčių, nes ji yra apdrausta prie vyro. Tik taip apdraustai žmonai pensija nepriklausys. Bet jei vienądien mirtų jos vyras, ji gautų jo pensiją…
Didžiuokimės nebent tuo, kad mes dar kažkaip sugebame išgyventi ir netgi iki Austrijos nuvažiavome… Koks teisus buvo Maironis teigdamas, kad Lietuva – brangi. Tik jis skyrybos ženklus ne tokius sudėjo. Beje, austrai mūsų ne kartą teiravosi, ar tikrai mes tik iš tokių pinigų išgyvename? Juk tai tiesiog neįmanoma. Girdi, gal gaunat dar kažkokius nematomus priedus, vokelius?
Austrai liūdi
Po Austriją keliavome tomis dienomis, kai jie rinko prezidentą. Sutikti žmonės neslėpė įtampos, nes iki pat paskutinės minutės abu kandidatai ėjo taškas į tašką. Paskutiniame etape rungėsi populistine laikomos Laisvės partijos atstovas Norbertas Hoferis ir Žaliųjų partijos remiamas Aleksanderis Van derBellenas. Tik balsavimo paštu rezultatai nulėmė, kad laimėtų pastarasis.
Mūsų draugai Austrijoje tuo nebuvo patenkinti, nes pralaimėjęs politikas buvo griežtas imigrantų atžvilgiu. Jis per rinkiminius debatus akcentavo, kad yra atviras užsieniečiams ir migrantams Austrijoje, tačiau tik tuo atveju, jei šie paklūsta įstatymams. „Asmenys, kurie nevertinate mūsų šalies ir išvykstate kovoti už „Islamo valstybę“ ar prievartaujate moteris, Austrija nėra jūsų namai. Jūs negalite čia pasilikti.“
Austrijoje šiuo metu gyvena apie 100 tūkst. imigrantų, o milijonai austrų gyvena baimėje, kad iš jų turtingos šalies, iš rojaus žemėje gali likti tik prisiminimai. Pusė Austrijos rinkėjų vylėsi, kad Norbertas Hoferis imigrantų klausimu kažką pakeis. Deja, jis rinkimus pralaimėjo, o pergalę rinkimuose švenčiąs Žaliųjų partijos remiamas Aleksanderis Van derBellenas, kartais dėl politinės orientacijos vadinamas Saša, mano kitaip.
O patys austrai jau rodo į šiukšlių krūveles prie nuostabaus ežero – dviejuose puikiuose namuose nuostabiausiame rojaus kampelyje įkurdinti imigrantai. Jauni, stiprūs žaliūkai kaitino pilvukus saulutėje ir, panašu, nė nesuko galvos mintimis apie darbą. Ir dėl to labai liūdna.
Liūdna, nes Austrijoje jau šiandien galima pakliūti į kalėjimą vien už neigiamą atsiliepimą apie imigrantus. O kaip apie juos teigiamai atsiliept – ar apsimest, jog nematai jų kultūros ženklų?