Author name: Andrius Dzidolikas

Kovo 27-ąją [url=http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/lietuvos-universitetu-rektoriai-smerkia-krymo-aneksija-ir-kviecia-bausti-ag]Lietuvos universitetų rektorių konferencija[/url] (LURK) griežtai pasmerkė Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu ir paragino Vakarus agresorių iš Rytų bausti griežtai, nes Rusijos veiksmai […] „griauna pamatinius demokratijos principus, brutaliai gniuždo prigimtinę žmogaus teisę apsispręsti ir veikti laisvai“.

1. Lengviausias būdas – parašyti straipsnį apie kurią nors vieną iš didžiųjų politinių partijų. Pageidautina, kad rašinyje būtų minima konkrečių politikų/suinteresuotų asmenų korupcija, galimai įtartini ryšiai, įstatymų lobizmas ir pan.

Seniai taip liūdėjau pabudęs iš sapno, kaip paskutinį kartą. O sapne su poete Vidmante Jasukaityte kartu nukeliavome į ateitį. Labiausiai mums širdeles suskaudo, kuomet atsivertėme naująją Lietuvos Konstituciją. Skubu pasidalinti pastabomis, kol sapno prisiminimai neišblėso.

ĮSPĖJIMAS: silpnų nervų piliečiams skaityti nerekomenduojama.

Dar 2012-ųjų gegužės antrąją „Žinių radijo“ eteryje Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormer teigė, esą „2012 metais Lietuvoje „stovėjo“ apie 400 000 hektarų dirvonuojančios žemės. Jei bent pusę šio ploto būtų galima paversti tinkama žeme biomasei gaminti, per valandą pasigamintume apie 300–400 megavatvalandžių elektros energijos“. Kitais žodžiais tariant, turėtume tą patį kiekį, kurį gausime, jei, anot p. Štiormer, statysime naująją AE „su Lietuvos proporciniu indėliu – 1,3 gigatvalandės galingumo […]“.

Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas Algirdas Jonas Kajokas prisiminimuose „Mūsų šeimos tremtis“ apgailestauja (kalba netaisyta – A.D.):

Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000–2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras…

Akylesni piliečiai pastebi, kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė viešojoje erdvėje neretai kartoja frazę „O ko jie nepasakė“. Sąvoka „jie“ apima įvairaus plauko politikus, prisitaikėlius ekonomistus, [em]alia[/em] mokslininkus ir kitus veikėjus. Žinoma ekonomistė vis primena žmonėms ieškoti to, kas [em]nutylima[/em].

Esminiais pokyčiais po šios kraupios, žodžiais nenusakomos tragedijos derėtų laikyti ne „Delfi“ antraštes, kaip antai „Lietuva apmovė Briuselį informuodama apie BPC sistemą“. Ne politines batalijas, kurių analizė leidžia teigti, kad vyksta „karštos bulvės mėtymas“, – juk nuo gresiančio Damoklo kardo pirmiausia norisi išgelbėti nuosavą kailį.

Dažnas skaitytojas savęs paklaus: „O kas man darbo kažkoks vaikinukas su akiniais? Jis man duonos neuždirba“.

Toks mąstymo būdas skamba tikrai logiškai. Nėra lengva domėtis žvalgybos ar politikos aktualijomis, kai vos galą su galu suduri. Perfrazuojant žinomą ekonomistą Josephą Stiglitzą, „tau pasisekė, jei vadinamojoje „spermos loterijoje“ ištraukei laimingą bilietą – gimei atitinkamoje vietoje atitinkamu laiku“. Paprasčiau sakant, gavai išsilavinimą, esi sveikas, o gal per stebuklą turi neblogą darbą.

Natūralu, jog bet kuriam piliečiui, nekrimtusiam specifinių disciplinų universitete, sąvoka [em]pedofilų tinklas[/em] neturėtų sukelti jokių šiurpių asociacijų. Deja, istorija yra mūsų mokytoja, o tą, kuris jos nekartoja, labai lengva apkvailinti.