Author name: Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. „Bernardinai.lt“ sveikina šia politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos, kaip prekybos galia, kuriai svetimi visi vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino į tokią grupę jungtis ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje. Jau skelbėme Povilo Urbšio ir Rimos Baškienės, Vytauto Juozapaičio samprotavimus, o dabar siūlome parlamentaro Vytauto Matulevičiaus mintis.

Bernardinai.lt

Trečiadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas baigė nagrinėti Vaikų teisių apsaugos kontrolierės įstaigos skundą, kuriame keliamas klausimas, ar 2012 metų rugsėjo 7 dieną priimtas švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymas, patvirtinantis naują stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarką jau nuo 2014 metų, nepažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio įtvirtinto reikalavimo visus pakeitimus šioje srityje daryti ir skelbti ne vėliau kaip prieš dvejus metus iki jų įsigaliojimo pradžios. Toks reikalavimas yra skirtas užtikrinti, jog mokiniai, siekiantys įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią teisę į nemokamą aukštąjį mokslą, galėtų iš anksto žinoti, ko iš jų bus reikalaujama, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti minėtą teisę.

Teismas išklausė tiek skundo teikėjų, tiek ministerijos atstovų argumentus ir priėmė sprendimą, jog naujoji tvarka prieštarauja iš Konstitucijos kylančiai nuostatai ir galiojantiems teisės aktams.

[strong]Rima Baškienė. Politikai reikalingas vertybinis stuburas[/strong]

Bernardinai.lt

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. „Bernardinai.lt“ sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos kaip prekybos galia, kuriai svetimi visi vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino jungtis į tokią grupę ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje.

Jau skelbėme Povilo Urbšio samprotavimus, o dabar siūlome parlamentarės Rimos Baškienės mintis.

Povilas Urbšys. Parlamentaras, kuris rimtai nežiūri į priesaiką, nėra tikras tautos atstovas

Bernardinai.lt

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Grupę sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė, konservatoriai Sergejus Jovaiša, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Paulius Saudargas ir Vytautas Juozapaitis, liberalai Vitalijus Gailius ir Eugenijus Gentvilas, Partijos „Drąsos kelias“ atstovai Vytautas Antanas Matulevičius, Algirdas Patackas ir savarankiškai išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys.

Šiandien jau galime teigti, kad profesorių Gintarą Aleknonį globoja rūpestingas Angelas Sargas. Pastarąjį pusmetį jis paragavo karčios rinkimų karštinės buzos, bet buvo apsaugotas nuo Seimo. Atrodė, kad jau niekas nebepadės Gintarui likti Akademijoje ir jam teks persikelti į Seimo chaosą, tačiau taip neįvyko. O ką pats G. Aleknonis apie tai mano? Ar jis šiandien galėtų pasirašyti po kiekvieno komentaro, paskelbto rinktinėje „Ačiū tiems, kurie išgirdo“, teiginiu? Ar reikalingos tokios nepatogios knygos, kurios mums visiems primena tai, kas politiniame gyvenime buvo prieš tris–keturis metus ir verčia griebtis už galvos – kiek vilčių sužlugo ir kaip viskas kartojasi?

Gyvename laikais, kai politikos komentatoriai vis labiau primena dvaro liokajus, pasiruošusius patarnauti ponams, turintiems galią. Ar tai reiškia, jog artėja politinio komentaro, kaip žanro. pabaiga? O gal šis žanras situacijoje, kai vargu ar apskritai egzistuoja politika kaip tokia, yra nesusipratimas? Kaip galima būti muzikos kritiku, jei niekas negroja? Pasakoti kokia galėtų būti muzika? Ar tai prasminga? O gal visi keiksmai to, kas Lietuvoje vadinama „politika“, neteisėti? Ar iš tiesų Lietuvoje politika yra tapusi prasto tono ir prastos reputacijos lauku? Ar epochoje, kai žmonės taip mielai ginčijasi su televizoriumi ir tai vadina politika, dar galima tikra politika?

Tai diskusijos, kuri vyks trečiadienį (gruodžio 5 dieną) 18 valandą Vilniuje, Lietuvos Mokslo Akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų 1/8) anonsas. Pretekstu šiai diskusijai yra tapusi Gintaro Aleknonio knyga „Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Diskusijoje dalyvau knygos autorius, jį provokuos Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas ir, tikimės, aktyviai įsijungs publika.

Gerų diskusijų nebūna perdaug. Tačiau karalių sukuria svita, o gerą diskusiją – gera publika. Tad susitikime trečiadienio vakare ir pasikalbėkime valandą ar dvi apie tai, kas svarbu.

Siūlome interviu su istoriku Gintaru Dručkumi. Jau skelbėme ne vieną pokalbį su šiuo įdomiu ir išmintingu žmogumi, tačiau pirmąsyk jį kalbiname, kaip politiką, dalyvaujantį Seimo rinkimuose. G. Dručkų kalbina „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Andrius Navickas.

Siūlome pokalbį su Aurelija Stancikiene, kuri, regis, labiausiai nustebino politikos apžvalgininkus, tvirtinusius, kad rimčiausiu konkurentu A. Kubiliui Antakalnyje neabejotinai yra jaunasis socialdemokratas Juras Požėla. Tiesa, visi, kas geriau pažįsta A. Stancikienę, žino, kad šios politikės energija leidžia jai įveikti, regis, neįveikiamas kliūtis. Nors po pirmojo turo Antakalnio apygardoje akivaizdžiu favoritu išlieka A. Kubilius, tačiau esu įsitikinęs, kad šioje apygardoje kova dar nėra pasibaigusi.

A. Stancikienę kalbinti nusprendėme ir todėl, jog jau labai nelygiaverčiai atrodė jos ir A. Kubiliaus galimybės pateikti argumentus potencialiems rinkėjams. Tiesa, jei A. Kubilius turėtų noro atsakyti į A. Stancikienės teiginius, išsakytus pokalbyje, mielai jam suteiktume tokią galimybę.

Šįsyk pabandžiau per du kartus peržvelgti visas vienmandates apygardas. Vėl teko pripažinti, kad tai – labai daug laiko ir energijos reikalaujanti pastanga. Ar vertėjo stengtis? Nesu tikras, tačiau, jei bent kam mano pastabos pasirodys svarbios, man tai bus atlygis už tą laiką, kurį skyriau šiai subjektyviai apžvalgai.

Pastarieji rinkimai paliko daug „nuosėdų“. Turiu galvoje, pirmiausia, visus pažeidimus, kurie buvo užfiksuoti, o kiek dar jų nebuvo užfiksuota oficialiai! Dar kartą paaiškėjo, kad mūsų teisėsaugoje reikia labai rimtų pertvarkų. Kol kas prokurorų ir teisėjų vaidmens imasi žurnalistai. Tai nėra gerai. Tačiau, ką daryti, jei teisėsaugos institucijos reaguoja pasyviai?

Antrasis turas bus labai svarbus. Tačiau nepamirškime, kad mūsų politinės pareigos nesibaigs sulig rinkimų pabaiga.

Pirmoji dalis – čia.

Pirmasis rinkimų turas baigėsi, tačiau dar laukia antrasis. Kol kas išrinkome tik kiek daugiau nei pusę Seimo narių, o spalio 28 dieną dar turėsime išsirinkti likusius 68. Labiausiai į akis pastarosiomis dienomis krinta viešojoje erdvėje verdantis nepasitenkinimas tuo, kad daugiamandatėje apygardoje daugiausia balsų gavo „Darbo partija“. Paradoksalu, bet, atrodo, kad tie žmonės, kurie atidavė balsą V. Uspakicho partijai, pabalsavo ir kažkur pasislėpė.

Kita vertus, man sunku suprasti nuostabą dėl būtent tokių rinkimų rezultatų. Aš pats labiausiai bijojau, kad nepasikartotų 1992 metų scenarijus, kai ekskomunistai grįžo į valdžią su daugiau nei 70 vietų Seime. Ar darbiečiai iš tiesų daug grėsmingesni nei jie? Tiesa, jei sudėtume jų balsus su LSDP, taip pat būtų tam tikra 1992 metų reminiscencija.