Author name: Irena Vasinauskaitė

Undinėlių politika, arba Paprekiavus balsais – galima atimti ir žodį

Parašykite komentarą / Autorius /

Politikos asams būtų labai smagu, jei visi piliečiai taptų panašūs į nebylią Anderseno pasakos undinėlę. Ramiai sau valdytų ir vargo nematytų. Tačiau totalinės valdžios melagystės, tarnautojų arogancija, teisinis nihilizmas, dvasinio teroro metodika vis dažniau sulaukia pasipriešinimo. Žmoguje bunda PILIETIS. Sunkus tas prabudimas, nes eiliniai įvairių institucijų interesantai dar neįgudę atpažinti manipuliacijas bei veidmainystes.

Džiaugėsi Lietuvos žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriaus tarybos pirmininkas Evaldas Danilovas, kad laiku, pagal savivaldybės tarybos reglamentą, užsirašė pasisakyti. Mat žodis suteikiamas ne kiekvienam mirtingajam. Kalbėti posėdyje svarstomu klausimu reikia užsiregistruoti prieš parą. ekspertai.eu jau rašė, kad Šiauliuose, nepaisydama žmonių protestų, valdžia ketina didinti žemės mokestį. E. Danilovas Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriui Vladui Damulevičiui jau anksčiau yra kalbėjęs, kad žemės savininkai tebejaučia siautusios krizės padarinius, todėl neatsakingas valdžios elgesys gali padidinti emigracijos mastus. Tuomet pokalbis direktoriaus nei sujaudino, nei paprotino įsiklausyti į tautos balsą. Priešingai, pono V. Damulevičiaus manymu nieko blogo neatsitiks, jei keisis žemės savininkai – vieni emigruos, kiti jų žemes supirks…

Taigi, žemės savininkų interesus Šiauliuose ginančios organizacijos vadovas E. Danilovas tikėjosi tarti žodį politikams eiliniame miesto tarybos posėdyje, kuriame ruoštasi svarstyti žemės mokesčio tarifus. Kaip ir dera pagal reglamentą, pateikęs posėdžio darbotvarkę tvirtinti, meras Justinas Sartauskas pristatė žodžio prašančius visuomenės atstovus. Tarybos nariai neprieštaravo, kad prieš žmonėms rūpimų klausimų svarstymą pasisakytų trys Šiaulių bendruomenės nariai. Dviems interesantams žodis buvo suteiktas, o Evaldą Danilovą posėdžiui pirmininkavęs meras „pamiršo“ pakviesti į tribūną. Tik staigiai, be diskusijų, patvirtinus padidintus žemės mokesčio tarifus bei visuomenės atstovams ėmus garsiai reikšti nepasitenkinimą, miesto galva ėmė blaškytis: „Oi, prašom pasisakyti Evaldą Danilovą. Kaip čia mes jį pamiršome?“.

Kalbėti ir įtikinėti tarybos narius nedidinti žemės mokesčio tarifų po to, kai vietos politikieriai juos ką tik patvirtino, neliko prasmės. E. Danilovas atsisakė kalbėti bei savo nepasakytą kalbą, kuklų, tačiau neišgirstą, prašymą miesto politikams, paprašė paskelbti ekspertų.eu bei Tiesos.lt portaluose.

Aktyvaus PILIEČIO valios nevalia nevykdyti.

Nepasakytą Evaldo Danilovo kalbą galite perskaityti čia.

Kiek…

Parašykite komentarą / Autorius /

įkainota vaiko GYVYBĖ ir SVEIKATA?

Šiauliuose – du–tris šimtus tūkstančių litų…

Taip mano Seimo narys NAGLIS PUTEIKIS, nes tiek pinigų nesuranda vietinė valdžia, kad įrengtų judriose gatvėse prie mokyklų šviesoforus. Tačiau EKSKURSIJOMS į kinijas ar indijas PINIGŲ yra. Susireikšminę MERIJOS damulevičiai, matonienės ar juškai SVAIGSTA indų palaikyti „aukščiausiąja kasta“, nors tų kelionių išliekamoji vertė – vizitinių kortelių dalybos. Beje, savivaldybės keliauninkai NEIŠDRĮSO ateiti ir papasakoti bendruomenių atstovams įspūdžių iš savo vojažų po tolimas šalis…Nors žiniasklaidai gana išsamiai išgyrė TUŠČIUS ir BRANGIUS pasivažinėjimus.

…o tuo metu, TYLIAI atgulė Ginkūnuose Juozas ŠILEIKIS. Kryžiadirbys. KRYŽIŲ kalno siela. Jo saugotojas. ATSTATYTOJAS. Restauratorius.Mus paliko ŽMOGUS už tylius, bet didžius darbus gavęs ASMENINĮ POPIEŽIAUS BENEDIKTO XVI PALAIMINIMĄ. Ir išėjo Juozas ŠILEIKIS, nesukvietęs nė vienos spaudos konferencijos… Tačiau kiekvieną kartą, iš kurios pusės beįvažiuotumėme į Šiaulius, mus pasitiks JO palikimas – KRYŽIUS – „gyvenimo raiškos DEKLARACIJA“.

Juozas Šileikis (1924–2012)

Parašykite komentarą / Autorius /

Lietuva neteko savo Kryždirbio iš Didžiosios raidės. Tikėjimo laisvė ir Lietuvos Nepriklausomybė neatėjo be pasiaukojančių pastangų. Kryžių kalnas, kaip tikėjimo ir Lietuvos Laisvės vilties simbolis, po drastiškų sovietų griovimų vėl atgydavo Juozo Šileikio dėka. Kryžiaus pastatymui sovietmečiu reikėjo didžiulės drąsos – grėsė nelaisve kalėjimuose ar net pavojumi gyvybei. Juozo bendražygis, Helsinkio grupės signataras Mečislovas Jurevičius, už kryžiaus nešimą buvo uždarytas 3,5 metų nelaisvės su kriminaliniais nusikaltėliais-recidyvistais.

Juozas Šileikis giliai suvokė Kryžiaus prasmę ir reikšmę tikėjimui, žmogaus laisvėjimui. Pakelėse jis juos statė kaip kelrodes žvaigždes, kaip kompaso rodykles, kaip gyvenimo raiškos deklaracijas. Paklusnus Juozas buvo tik Dievui, nepaisė pasaulietinių valdžių draudimų, todėl liko gyventi kukliai, „šešėlyje“ nuo visų valdžių pagiriamųjų žodžių. Liko pavyzdžiu mums, jog reikia gyventi dėl aukščiausio tikslo, o ne dėl valdininkų malonės. Buvo apdovanotas medaliu už paramą Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Prieš savaitę JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis Juozui Šileikiui įteikė Popiežiaus Benedikto XVI asmeninio Palaiminimo Raštą.

Dar taip neseniai paklaustas, ar bekuria dabar kryžius, su humoru atsakė:

– Toks dabar mano amžius – darau iškart keturis kryžius. Nes darydamas po vieną, ketvirto galiu ir nebesulaukti…

Suspėjo padaryti visus keturis. O tuos kitus, kurie liko nepadaryti, paliko kurti mums, pasilikusiesiems, kad būtų nuolat matomas tas pagrindinis sielos eismo kelio ženklas į Kristaus Karaliją.

Ačiū Tau, Juozai, už tikėjimo Laisvę, valstybės Nepriklausomybę ir kryžiais pažymėtą kelią pas Dievą.

Džiaugsmingos Tau Amžinosios Būties Danguje!

Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus bendražygiai

Velionis pašarvotas Šiaulių Gedulo namuose Tilžės 200, karstas išnešamas gruodžio 6 d. 13 val.

Kuo skiriasi kultūra nuo „chaltūros“, jeigu „chaltūrijama“ kultūringai?

Parašykite komentarą / Autorius /

Kas vyksta Lietuvoje? Tuoj tuoj įžengsime į dvidešimt ketvirtuosius Nepriklausomybės metus, tačiau tautinėje politikoje totalus jovalas. Viskas labai aišku buvo rinkimų išvakarėse – trys politiniai dariniai – socdemai, darbistai, tvarkistai – pasiskelbė: jei gaus rinkėjų pasitikėjimą, formuos centro kairės valdančiąją koaliciją. Rinkėjai taip pasitikėjo, kad net balsus pardavinėjo. Prietelius iš Zarasų paskambino ir stebėjosi, kad tokio masto rinkimų klastojimo nebuvo matęs. Tinklinis marketingas politikoje pritaikytas buvo, kai pirmi penki pirkėjai nė nepažįsta vėliau prisijungusiųjų piramidėn… Tuomet aišku, kodėl Konstitucinis Teismas tik apie tris tūkstančius pardavimo-pirkimo sandorių paskelbė. Be to, apie Darbo partijos teismus informacijos buvo sočiai. Negerai būtų tvirtinti, kad renkamės į save panašius, keršydami prieš tai valdžiusiems. Bet kaip tuomet aiškinti tokį keistą balsavimą…

Tačiau Lietuva rinko, pirko ar pardavė keturis artimiausius savo gyvenimo metus socdemams, darbistams, tvarkistams. Politinė logika diktuotų, kad centro dešinės koalicija, rinkėjų sąmoninga ar nelabai valia, perleidžiama centro kairės valdančiajai daugumai. „Rytas – protingesnis už vakarą“, – tokia mūsų tautos išmintis ne visuomet padeda, nes atbudę po rinkimų nakties išgirdome, kad Prezidentė teisiamos Darbo partijos nenori matyti valstybinėse valdžios struktūrose. O tautiečių ir tėvynainių dauguma – nori. Kas režisuoja politinį chaosą Lietuvoje? Kodėl tiek daug politinio balasto išmetama viešojon erdvėn? Vieniems suteikiama viltis, kad dar yra šansų A. Kubiliui išlikti Premjero poste, kiti įsiunta, vos išgirdę, kad jų Viktoriuko kažkas nemyli…

Baimė – tautos nelaimė, arba Keletas įspūdžių iš Jono Basanavičiaus gimtadienio Šiauliuose

Parašykite komentarą / Autorius /

Atgimimo pradžioje dažname mitinge galėjai matyti tokį plakatą – „Baimė – tautos nelaimė“. Vėliau, siekdami Lietuvos Nepriklausomybės, žmonės išdrąsėjo, transparantų turinys kito, o pavergtos tautos vieningi veiksmai atvedė į 1990-ųjų kovo 11-ąją.

Tuo metu sovietinės nomenklatūros būryje trumpam įsivyravo lengva panikėlė, atmiešta baimės jausmeliu. Tai tvirtinu, nes turėdama Šiaulių sąjūdžio būstinėje visų miesto valdžios vyrų „mobiliakus“, t. y. net tarnybiniuose automobiliuose įvestus telefonus, galėjau labai operatyviai spręsti žmonėms aktualius klausimus. Tačiau komunistinė nomenklatūra greitai persiorientavo – sovietinė valdančioji „epochos sąžinė, garbė ir protas“ – sovietų komunistų partija – įvardijo save lietuviška, nuo Maskvos nepriklausančia. Dar vėliau mutavo į socialdemokratus bei kitokius politinius naujadarus. Kol tautai viešai buvo pilamas informacinis propagandinis opiumas, mikliai persigrupavo represinės struktūros. Kai kuriose statutinėse įstaigose pasikeitė tik pavadinimas ir uniformos. Diktatūros dvasios nukonkuravo Konstitucines, o dvidešimt antraisiais Nepriklausomybės metais grįžo tautos nelaimė – baimė. Baisu eiti į mitingus ar piketus, nes vyrai juodais drabužiais ryškiai fotografuoja jų dalyvius. Nesaugu kalbėtis telefonu, nes net iš LR Seimo tribūnos pats gryniausias VSD pareigūnas įvardija šimtatūkstantinius pasiklausomų telefonų abonentų ar kompiuterinio ryšio skaičius. O kur dar visokiausi įtakos agentėlių leidžiami gandai gandeliai, tąsymai po teismus, kai valstybiai tarnautojai juose ieško tai, ko niekada neturėjo – GARBĖS ir ORUMO.

Desertas – administracijos direktorius?

Parašykite komentarą / Autorius /

Buvau labai gerai apie vietos politikus galvojanti moteris, jei maniau, kad Šiaulių savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius pats įsiprašė į susitikimą su apskrities bendruomenių konfederacijos žmonėmis. Pasirodo, buvo pakviestas raštu prieš dvi savaites, iš anksto parašant, į kokius klausimus teks atsakinėti. Įplaukė į salę gražus, savivaldybės moterų išpopintas, antrą kadenciją minėtame poste sėdintis konservatorius Vladas, lydimas dailios viešųjų ryšių specialistės.

Susitikimo dalyviai, be iš anksto paruoštųjų, turėjo begales klausimų: apie bendruomenių veiklos finansavimą, apie šiukšliną miestą, per didelį biurokratų skaičių, korupciją formuojant naująsias kapines, rengimąsi didinti žemės mokesčius ir t. t., ir pan.

„Politikoje draugų nėra“…

Parašykite komentarą / Autorius /

Tokius žodžius daugiau nei prieš dešimtmetį man ištarė vienas iš Kovo 11-osios Akto signatarų. Manau, derėtų priminti kontekstą, kad galėtume spręsti, kas teisus. Šiaulių miesto taryboje trūks plyš vyrams politikams reikėjo atstatydinti moterį merę. Turėjau du pasirinkimus – pritarti „vertimui“, nes merė priklausė ne mano partijai, arba palaikyti miesto vadovę, nes vienintelis atstatydinimo motyvas buvo užgautos politikierių ambicijos. Merė vienus savo koalicijos partnerius išvadino bailiais peliukais, kitų draugams, savivaldybės įmonių vadovams, ženkliai sumažino algas, o kai du neveiklius ilgasėdžius ryžosi atleisti, politikos senbuviams kraujas užvirė. Taigi valdinga moteriškė griovė jų sukurtą interesų grupę, kurios atstovus neviešai vadina „prognozuojamais“, kai veikia gerai sureguliuota sistema: UŽ KĄ, KAM, KIEK… Vis tebemanau, kad jeigu tuomet būtų pavykę išsaugoti „neprognozuojamą“ merę, kai neaišku, UŽ KĄ, KAM, KIEK…, Šiauliai šiandien būtų KITOKIE. Miesto merijoje, manau, neturėtume tiek nuobodžiaujančių biurokratų, o politikai nedrįstų atvirai tyčiotis iš rinkėjų. Tuokart Saulės miesto politikos senbuviai antru mėginimu, sukiršinę koalicijos partnerius, nepaklusnią merę nugriovė, iki šiol nekviečia į didžiųjų miesto merų sambūrius, negali atleisti už tai, kad bandė įtvirtinti mažą, kuklų rinktų žmonių padorumą…

Scroll to Top