Author name: Krescencijus Stoškus

„Padarėme tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma,“ – sakė filosofas dr. Krescencijus A. Stoškus, pilietinio portalo Tiesos.lt paklaustas, kaip vertina tai, kad pavyko surinkti daugiau nei 300 tūkst. parašų už tai, kad būtų sušauktas referendumas „Tautos valia“. Kaip aktyviai parašus rinkęs pilietis, jis ne tik susidūrė su visomis dirbtinai suręstomis kliūtimis, bet ir pažino kitokią Lietuvą – veiklią, solidarią. Tokią, su kuria gali kartu ištarti: „Mums jau iki gyvo kaulo įkyrėjo tas politikų narcizizmas, mechaninius robotus primenanti savigyra ir autoreklama: „aš galiu valdyti valstybę“, „aš žinau, kaip tą padaryti“, „aš moku“, „aš sugebu“, „aš galiu būti prezidentu“. Liaukitės, ponai! Kiek gi galima juokinti žmones?“

Pilietiniam portalui Tiesos.lt skirtas žinomo filosofo komentaras.

Šiemet kaip niekad daug, labai aistringai, o dažnai net ir agresyviai kalbama apie valdžią ir politiką. O tai iškalbingiausiai liudija žmonių nusivylimą valdžia ir bene patį didžiausią jos atitrūkimą nuo visuomenės per visus nepriklausomybės metus. Nusivylimas visada atsiranda iš nepatenkintų lūkesčių, o atitrūkimas reiškia, kad valdžia ima elgtis taip, tarytum ji būtų visiškai nepriklausoma nuo visuomenės valios ir dirbtų tik dėl savęs. Tie dalykai tarpusavyje susiję. Bet ne nusivylimas pagimdo valdžios atitrūkimą, o atitrūkimas – nusivylimą. O iš kur kyla tas jos atitrūkimas (teisingiau pasakius, atsiribojimas) bei jį liudijantys simptomai: pasipūtimas, žiūrėjimas iš aukšto, rinkiminių pažadų „užmiršimas“, žmonių niekinimas, jų nuomonės ignoravimas, abejingumas jų rūpesčiams, begėdiškas savo pranašumų demonstravimas, privilegijų plėtimas ir pan.? Savaime suprantama, iš tos realios padėties, kai valdžia savo galią gauna ne tiek iš visuomenės (suverenios Tautos), bet iš ją finansuojančių ir su ja neatskiriamai suaugusių klanų (t. y. verslo, o neretai ir nusikaltėlių grupių). Nuolatos mus glumina ir rėžia akis tas nuolatinis siaurų grupinių interesų skelbimas valstybės interesais. Kai publika tą mato, ji sako: „nesąmonė“, „absurdas“, čia ne valstybės interesai. Bet kadangi ne taip dažnai valdžios žmonės spindi išmintimi, neįmanoma suprasti, ar tai daroma iš kvailumo, ar iš savanaudiškumo. Kita vertus, tokioje situacijoje nemokšiškumas ir diletantizmas puikiausiai sutaria su valstybės turtą grobiančių žmonių klanu. Tas sutarimas prasidėjo nuo to momento, kai buvo suteikta teisė visokioms verslo grupėms „remti“ (tai yra papirkinėti) jiems labiausiai patinkančias partijas. Štai iš čia išaugo ir 20 metų klestėjo tas pagrindinis viešasis „valdžių teisingumas“, prieš kurį klaupiasi ir politikai, ir trys ketvirtadaliai respublikinės žiniasklaidos. Jis įtvirtino ne tik valdžios atitrūkimą nuo visuomenės, bet ir partinės ideologijos prioritetą prieš protą ir profesionalumą. Rinkimai vyksta tik kas ketveri metai, o savo klanams reikia atidirbinėti kasdien.