„Šiaurės Atėnai“
Aš esu už Žaliojo tilto skulptūrų demontavimą ir už genocido sampratos išplėtimą taip, kad SSRS komunistų vykdyti nusikaltimai žmoniškumui būtų prilyginti Vokietijos nacionalsocialistų vykdytiems nusikaltimams. Tačiau su viena sąlyga. Skulptūros turėtų būti demontuotos kartu su dabartine socioekonomine sistema ir ją aptarnaujančia politine struktūra. Atitinkamai genocido samprata turėtų būti išplėsta taip, kad apimtų Lietuvos neoliberalų įvykdytus ir tebevykdomus nusikaltimus žmoniškumui – lietuvių tautai ir Lietuvos piliečiams. Suprantama, kad tokiu atveju kai kurie veikėjai, šiandien garsiai reikalaujantys pašalinti sovietines skulptūras ir komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, patys turėtų būti teisiami už neoliberalizmo nusikaltimus lietuvių tautai ir už neoliberalųjį Lietuvos piliečių genocidą.
Interneto puslapiuose ir komentaruose yra daug negerų dalykų, kurie, laimei, ten ir pasilieka, netampa „rimtų“ diskursų – politinio, akademinio – dalimi. Tačiau ten esama ir dalykų, liudijančių, kad paprasti piliečiai geriau už jiems turinčius atstovauti politikus ir šalies akademinę visuomenę suvokia, kas kelia didžiausią grėsmę lietuvių tautai ir valstybei. Iš tikrųjų tai, kas turi pirmiausia rūpėti Lietuvos valstybės, jos piliečių ir lietuvių tautos ateičiai neabejingai asmenybei, yra ne (pasibaigęs) Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, ne (besitęsiantis) mūsų šalies dalyvavimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veikloje, ne euro įvedimas ir net ne „Rusijos grėsmė“. Marginalinėse interneto svetainėse esančių tekstų ir komentarų autoriai jau seniai išplėtė genocido sampratą taip, kad ji apima tą procesą, kurio auka jau dvidešimt trejus metus yra Lietuva. Nesunku suprasti, kodėl neoliberalios Lietuvos oligarchijos politikai ne tik nekaltina neoliberalizmo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių genocidu, – o jis kaltas dėl šio nusikaltimo ne mažiau už nacionalsocializmą ir komunizmą, – bet ir atkakliai neištaria net jo vardo. Daug didesnė paslaptis yra tai, kodėl neoliberalizmas taip vangiai demaskuojamas Lietuvos akademinės bendruomenės narių – pirmiausia, aišku, humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų.
