Bernardinai.lt
Šiuos poeto Henriko Nagio eilėraščio „Vilniaus baladė“ žodžius perfrazavau neatsitiktinai. Daina tuomet, Sąjūdžio metais, reiškė maištą. Dainuojanti revoliucija giesmėse, dainose, roko maršuose daužė ir griovė melo sieną, ėjusią tiesiai per mūsų širdis ir vertusią kiekvieną rinktis – gyventi melo ar tiesos pasaulyje. Daina buvo atsiliepimas į Jono Pauliaus II raginimą nebijoti. Ir tūkstančiai žmonių nebijojo dainoje mesti iššūkį okupantui. Buvo sulaužytas prisitaikėliškumas, daina veržėsi pro gyvybę, jaunystę, autentišką kūrybą sukausčiusį betoną, lygiai kaip vaizduojama filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Daina, o tiksliau joje įkūnyta tiesa buvo didžiausias ginklas. Dar ir šiandien su dideliu malonumu klausausi to laikmečio dainų, spinduliuojančių dvasine jėga. Visa tai buvo jau seniai, buvo tuo metu, kai dar buvau labai mažas pyplys. Vis dėlto ir mano sieloje su tomis dainomis nusėdo paskata ieškoti gėrio, tiesos, buvo pasėta maišto prieš prisitaikėliškumą, veidmainystę, keliaklupsčiavimą sėkla.