Klaipėdiečiai rinkosi paminėti 26 mėnesių sukaktį nuo didžiausios Lietuvos teisėtvarkos gėdos, kurią ji užsitraukė pasiųsdama 240 policininkų susidoroti su privačiame kieme Garliavoje, Klonio gatcėje, susirinkusiais vaiko skausmui neabejingais piliečiais.
Liepos 17 d., ketvirtadienį, Kretingos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama Zitos Čepeliauskienės administracinė byla. Tai jau antra pilietė, kurią prokurorė Danutė Rudienė siūlo bausti įspėjimu dėl formalaus referendumo parašų rinkimo tvarkos nesilaikymo.
Virginija Jurgilevičienė
Liepos 14 d., pirmadienį, grupė visuomenininkų stebėjo Prano Andriejaičio administracinės bylos, iškeltos dėl parašų rinkimo tvarkos pažeidimų, nagrinėjimą Kretingos apylinkės teisme.
Liepos 11-ąją, penktadienį, Klaipėdos apygardos rinkimų komisija rinkosi pagal Vyriausiosios rinkiminės komisijos pareiškimą į posėdį vieninteliu klausimu – apsvarstyti darbininkų profsąjungos pirmininką Edvardą Šalkauską dėl politinės reklamos.
Klaipėdoje birželio 17 d. 12 val. nepaisydami lietaus į Atgimimo aikštę rinkosi piliečiai, kuriems valdžios melas apie Garliavos įvykius jau 25 mėnesius yra ne tik širdies skausmas. Juk valdžia, kuri turi ginti piliečius nuo smurto, neteisybės, susidorojimo, pati smurtauja prieš piliečius – Lietuvoje ir toliau vykdomas psichologinis smurtas.
Nuo tos dienos praėjo jau dveji metai. Iš žvakučių išdėliotas skaičius švietė kaip priminimas, kad neužmiršome to, kas įvyko Garliavoje ir kad prašome visų nukentėjusių, bet gailestingumo taip ir nesulaukusių atleidimo.
Klaipėdiečiai Atgimimo aikštėje paminėjo gėdingą 23 mėnesių sukaktį, kai iš namų, iš mylimų senelių ir tetos glėbio buvo išplėšta ir išnešta į nežinią mergaitė. Tai, ką tą ankstų rytą Garliavoje padarė 240 policininkų, galima palyginti su okupantų siautėjimu. Mes, piliečiai, tapome savos korumpuotos valdžios užgrobti. Godžiai, korupcine liga susirgusiai valdžiai, parklupdžiusiai teisėtvarką, pilietis tapo priešu. Šiandieninė valdžia vien dėl to, kad pilietis gina savo šeimą, tautą, paskelbia jį nusikaltėliu. Valdžia, pasitelkusi teisėtvarką, net referendumo rėmėjus nori paskelbti apgavikais.
Kaip ir kiekvieną mėnesio 17-ąją, taip ir šį pirmadienį rinkomės į Atgimimo aikštę. Šiandien turime ateiti, stovėti, būti neabejingi, nes neteisybė, blogis, prisitaikėliškumas tapo valstybės valdymo pamatas.
Už viską reikia mokėti. Už tautos abejingumą sumokame dvigubai. Tai emigracija. Valdžia savo bendrapiliečiams tapo baisesnė už pamotę. Todėl didžioji dalis praeivių, atsiliepdami į mūsų tyliąją akciją, teigė, kad Lietuvoje TEISYBĖS nėra. Maža mergaitė tikėjo, kad žmonės išliks žmonėmis, vylėsi, kad žmonės ją apgins. Ir ši mergaitės viltis vis dar yra gyva. Kiekvieną mėnesio 17-ąją mes ją liudijame: neteisybės buldozeris bus sustabdytas ir už vaiko pavertimą „valstybės paslaptimi“ teks atsakyti.
Vasario 16 dieną mes, klaipėdiečiai, Atgimimo aikštėje minėjome Valstybės atkūrimo dieną, o jau kitą dieną toje pačioje aikštėje stovėjome ne su vėliavomis, o su plakatais – priekaištais valdžiai, pamynusiai brangiausią tautos turtą – tiesą.
Sausio 17 dieną klaipėdiečiai ir vėl rinkosi į Atgimimo aikštę paminėti gėdingiausią naujosios Lietuvos neteisingumo aktą, įvykusį prieš dvidešimt mėnesių, kai 240 policininkų šturmu įsiveržė į privačias valdas, smurtavo prieš taikius piliečius, iš gimtųjų namų pagrobė vaiką ir išvežė jį į nežinią.
