Nonna Kobidze | aboutru.com
Įsivaizduokite, kad jūs skrendate aviakompanijos „Rossija“ lėktuvu. Skrydžio aukštis – 10 tūkst. metrų, greitis – 900 km per valandą, lauko temperatūra – minus 60 laipsnių pagal Celsijų. Siūlydamos gėrimus, salonu vaikštinėja stiuardesės… ir staiga variklių gausmas nutyla, greitis krenta, lėktuvo priekis pasvyra žemyn ir jis pradeda leistis žemyn. Netikėtai baigėsi degalai. Keleivius apima panika.
Apie ką galvojo šturmanas? Kur žiūrėjo pilotas? Kodėl jie nekreipė dėmesio į dispečerio signalus? Ar patikimai veikė degalų rodmenys? Kurių velnių įskridome į gretimos valstybės teritoriją? Kodėl lėktuvas jau penkiolika valandų skraido ratu?
Visi šie klausimai iškart iškyla nuovokiausių keleivių galvose ir jie bando juos užduoti ekipažo nariams.
Siekdamas nuraminti keleivius ekipažas į juos kreipiasi maždaug tokiais pareiškimais:
● Skrydžio aukščio atsarga leis mums nuskristi ten, kur mums reikia, apskritai be degalų.
● Netekęs kuro lėktuvas tapo lengvesnis ir dabar mums skristi padės kylančios oro srovės.
● Visus degalus išvogė ukrainiečiai, tuščiame kuro bake buvo aptikta tik Jarošo vizitinė kortelė.
● Dabar, pasitelkę nanotechnologijas, mes pagaliau organizuosim kuro gamybą iš oro ir atsikratysime priklausomybės nuo degalų.
● Iš tikrųjų mes skrendame aukštyn, tiesiog priešai, siekdami mums pakenkti, pakreipė žemę. Ilgai ją šitaip laikyti jie neįstengs, ir viskas greitai sugrįš į normalią būseną.
● Jeigu mes susivienysime Stačiatikių bažnyčios vertybių pagrindu, galėsime skristi su Dievo pagalba.
● Gandus apie tai, jog pritrūkome kuro dėl to, kad pilotas su draugeliais pragėrė tam skirtus pinigus, skleidžia priešai.
● Na ir kas, kad mes krentame? Ne pirmąsyk! Kritome ir 1990-aisiais, ir 2008-aisiais. Išgyvenome anuomet, išgyvensime ir dabar.
● Be degalų mūsų lėktuvas nukris ant priešo naftos perdirbimo gamyklos – ir jiems bus tik blogiau.
● Pilotas turi planą, leidžiantį nuskristi iki šviesios ateities, tačiau tas planas baisiai slaptas – kad nesukliudytų priešas.
● Jeigu kažkam nepatinka kaip mes skrendame – gali tuojau pat iššokti.
● Jūs ką, skrydžių specialistai? Iš pradžių išsimokslinkite lakūnų mokykloje, kelis metus pavadovaukite lėktuvo skrydžiui – štai tada ir sakykite, jog mes krentame.
● Kito piloto lėktuve nėra – na ir kas, kad jis ne iš lakūnų mokyklos, o iš KGB?
● Na ir kas, kad lėktuvas leidžiasi žemyn? Užtat kyla lauko temperatūra!
● Reikia ne pilotą kritikuoti, o sutartinai mojuoti rankomis – kartu mes nugalėsime.
● O jūs pažiūrėkite, kas darosi pas kitus: ukrainiečių lėktuvą pamušė raketa ir jis krenta greičiau negu mes, olandų lėktuve skrenda vien gėjai, o prancūzų keiksnoja pranašą Mahometą.
● Mūsų lėktuvas – pats didžiausias pasaulyje, jame ketaus ir medžio daugiau negu bet kuriame kitame lėktuve – tad kas jam apskritai gali nutikti?
● Kritimo priežastis – priešų ir pavyduolių pinklės, tačiau mes pastatysime juos į vietą.
Patiklūs ir siaurapročiai žmonės tokiais pareiškimais linkę patikėti, o likusiems nuo šių žodžių pasišiaušia plaukai. Kažkas ima balsiai šaukti, kad „mus apgaudinėja ir visi mes mirsime“. Tokiems tuojau pat užčiaupiamos burnos ir jie tvirčiau pririšami prie krėslų. Ypač nenustygstantys užrakinami tualete.
Tuo metu piloto kabinoje ekipažas karštligiškai stengiasi ištaisyti situaciją.
Iš pradžių lėktuvą nukreipia žemyn. Greitis vėl padidėja, tačiau ima sparčiai artėti žemė, be to, greta iliuminatorių sėdintys keleiviai pradeda klykti iš siaubo. Tuomet lėktuvo nosį užverčia į viršų, bandoma kilti aukštyn, bet ir vėl sumažėja skrydžio greitis ir lėktuvas vos nepatenka į nevaldomą suktuką.
O tuo pat metu ekipažas skubiai ieško parašiutų ir stengiasi kaip nors nukreipti keleivių dėmesį. Kad nekiltų panika salone.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas