Jūsų dėmesiui siūlome antrąjį serijos „Ąžuolyno rododendrizacija“ straipsnį, kuriame Danguolė Liagienė – dendrologė-biologė, praktikė, viena labiausiai patyrusių rododendrų augintojų Lietuvoje – išsako savo argumentus, kodėl ąžuolų ir rododendrų kaimynystė būtų pražūtinga.
Pirmąjį šios serijos straipsnį – Audrio Karaliaus „Ąžuolyno rododendrizacija: Kauno istorinį parką neatpažįstamai pertvarkys“ – kviečiame skaityti ČIA, o techninį projektą „Ąžuolyno parke esančios infrastruktūros sutvarkymas (rekonstrukcija), pritaikant ją visuomenės poreikiams“ – (ČIA).
Danguolė Liagienė | pilotas.lt
Nuostabų rododendro krūmą galima absoliučiai sukompromituoti gausią jo kolekciją pasodinus Kauno Ąžuolyno parke, nes šie sumedėję krūmai nei patys gyvuos, nei ąžuolams leis.
Paviešintas Ąžuolyno rekonstrukcijos projektas sukėlė didelę nuostabą, nes vykdant Ąžuolyno parke esančios infrastruktūros pertvarką, ketinama ten pasodinti rododendų kolekciją.
Su kolegomis dendrologais, rododendrų kolekcijų kūrėjais dirbome ne vieną dešimtmetį populiarindami šiuos bene dekoratyviausius sumedėjusius augalus – rododendrus.
Ilgo rododendrų puoselėtojų triūso kompromitacija
Prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol jie atrado vietą Lietuvos sodybose, kol žmonės įsisamonino, kad tai ne gėlės, o sumedėję ilgaamžiai augalai, gyvenantys 200–300 metų.
Tačiau šis mūsų kolektyvinis įdirbis gali nueiti perniek – rododendrų kolekciją pasodinus Ąžuolyno parke, daugelis neabejotinai pasipiktins rododendrais, kurie augs ne vietoje ir gyvuos prastai.
Kodėl rododendrus ąžuolyne laikau didele klaida?
Be abejo, rododendrai – puošnūs, gausiai žydintys augalai, galintys pagyvinti miesto parkus ir skverus. Tačiau pasodinti ąžuolyne jie vargu ar ilgai džiugins akį. Veikiausiai po 7–10 metų vargo matysime tik suvargusius, ligotus, žiedų nekraunančius augalus – sengirėje jiems paprasčiausiai ne vieta.
Ir ne tik istoriniu požiūriu. Rododendrai ir ąžuolai tiesiog nepakęs vieni kitų kaimynystės: rododendrams bus sunku ištverti stiprią ąžuolų įtaką, o ąžuolams nepakenčiama bus jų naujiesiems kaimynams taikoma būtina priežiūra – laistymas, tręšimas ir pan.
Teoriškai, atsižvelgiant į abiejų augalų šaknų sistemą, rododendrai gali augti šalia ąžuolo, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į proporcijas – vienas ąžuolas ir 50 rododendrų ištvers, tačiau atvirkštinis varinatas – 50 ąžuolų ir negausi rododendrų grupė – yra visiška prapultis.
Rododendrai ir ąžuolai engtų vieni kitus
Bene vienintelis dalykas, pateisinantis ąžuolų ir rododendrų kaimynystę, galėtų būti šių medžių teikiamas pavėsis. Kita vertus, dėl itin didelės ir tankios ąžuolų lajos rododendrų nepasieks kritulių vanduo, tad jiems reikės įrenginėti papildomą laistymo sistemą. Be to, ąžuolų šaknys „apvogs“ rododendrus ir absorbuos visas mitybines medžiagas, tad rododendrus teks gausiau tręšti. O ąžuolui, kuris iki šiol dešimtmečiais nebuvo nei laistomas, nei tręšiamas, tai bus kenksminga.
Specialistai ne kartą yra pastebėję, kokie jautrūs pasikeitusiam vandens lygiui, mitybinių medžiagų kiekiui šaknų zonoje yra mūsų stiprieji, galingieji ąžuolai.
Dar svarbu paminėti, kad pasaulio (ypač Europos) rododendrų augintojai perspėja apie Phytophtora ramorum – tai rododendrams itin pavojinga grybo sukeliama liga, dar kitaip vadinama maru.
Be rododendrų, šis grybas turi gausią augalų šeimininkų grupę – kai kurie autoriai teigia, kad Phytophtora ramorum gali apnikti 33 skirtingų šeimų ir per 70 genčių augalų, tarp kurių yra ir Ąžuolo (Quercus) genties atstovų.
Tiesa, kol kas grybas dažniau apninka Quercus ilex, Quercus cerris rūšių medžius, tačiau nesunku numanyti, kad tik laiko klausimas, kada jis apsigyvens ir ant mūsų paprastojo ąžuolo Quercus robur, jei ten atsiras neprižiūrėtų, nusilpusių rododendrų.
Taigi, peršasi išvada, kad Ažuoyno parke pasodinus rododendrų kolekciją, šių dviejų galingų, dekoratyvių, ilgaamžių augalų kaimynystė nedžiugins, o ilgainiui netgi gali lemti vienos iš grupių – arba rododendrų, arba ąžuolų – išnykimą.