Živilė Kavaliauskaitė | skrastas.lt
Šiandien šventė, laisvė! Ir gyvenkime, žmonės, laisvėje, tik neduok Dieve, karo ir nelaimių – viskas bus gerai!” – sako šiaulietė Zita Bilevičienė, prieš 30 metų atšventusi nepamirštamą gimtadienį – Baltijos kelyje. Roma Baristaitė į Pumpėnus, kur stovėjo gyvoje grandinėje, sugrįžo po 30 metų. Čia Irena ir Marijonas Raudoniai iki šiol savanoriškai prižiūri šiauliečių pastatytus Baltijos kelio atminties ženklus. Baltijos kelias jiems yra ir asmeninė istorija.
Šiaulietė Roma Baristaitė į Baltijos kelio vietą ties Pumpėnais grįžo po 30 metų.
Sugrįžimas į Pumpėnus
Šį vakarą Šiaulių miesto ir rajono, Akmenės, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio rajonų gyventojai galės grįžti į kelią A10 Panevėžys-Saločiai, kur susikibę Baltijos kelyje stovėjo prieš 30 metų – vyks šventiniai renginiai.
Šiauliečiai nuo Saulės laikrodžio aikštės autobusais vyks į Pumpėnus (Pasvalio r.), kur bus sutikti „Baltijos kelio” bėgikai, koncertuos Kalno kaimo ir Šiaulių rajono meno kolektyvai.
Kaip atrodo šis Baltijos kelio ruožas po 30 metų?
Į Pumpėnus važiuojame kartu su istorike, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Roma Baristaite.
Kelionei renkamės tą patį kelią, kuriuo žiguliuku prieš trisdešimt metų R. Baristaitė važiavo su sesers šeima ir mama: pro Klovainius, Pušalotą. Kelio ruožai tebėra neasfaltuoti – tokie pat, kaip ir 1989-aisiais.
R. Baristaitė prisimena: tąkart nereikėjo nei žemėlapio, nei klausti, kur važiuoti, nes į Baltijos kelią judėjo visa kolona.
„Jau kelyje prasidėjo Baltijos kelio grandinė, kuri vėliau virto rankų susijungimu. Tai buvo emociškai nepakartojamas, šviesus, skaidrus, tyras tikėjimo jausmas.”
R. Baristaitei 1989 metais buvo 25-eri. Dirbo Naisių pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja. Buvo vasaros atostogos.
„Išankstinio plano vykti į Baltijos kelią neturėjome, buvo labiau spontaniškas sprendimas: mes turime ten važiuoti! Sesuo su vyru pasiėmė trejų metukų dukrytę, pakeliui buvo jų antras vaikas – sūnus gimė sausį. Visiškai nemąstėme apie galimą pavojų, agresiją, ką vėliau parodė Sausio 13-osios įvykiai. Gal buvome naivūs, bet laisvės troškulys buvo labai svarbus”, – prisimena R. Baristaitė.
Įsukame į Pasvalio-Panevėžio kelią, eismas intensyvus, nenutrūkstamai lekia vilkikai. Poilsio salelėje stovintis dvikalbis (lietuvių-anglų kalbomis) stendas liudija: „Jūs esate Baltijos kelio vietoje”.
Pasvalio ruožą pakelėse ženklina ir Šiaulių apskrities žmonių pastatyti kryžiai, paminkliniai akmenys.
Baltijos kelio organizatoriai 1989 metais Šiauliams buvo priskyrę IV kelio ruožą „Panevėžys-Latvijos siena”. Šiauliečiai turėjo stovėti 335–341 Baltijos kelio kilometre (atsakingas A. Jocas), 341–344 kilometrai buvo numatyti Telšiams, už jų (344–348 km) – vėl Šiauliams (atsakingi S. Kašauskas, K. Saja).
R. Baristaitė šypsosi: šiandien sunku prisiminti tikslią vietą, kur stovėjo jų šeima. Atmintyje iškyla nuotrupos: kažkur reikėjo pasistatyti automobilį, paskui keliauti pievomis, ražienomis ten, kur buvo priskirta – į ruožą ties Pumpėnais.
„Aš turbūt tą jausmą iki šiol nešiojuosi savyje. Nuostabi, nepakartojama idėja užkrėtė visus. Buvo geras oras, saulėta, šilta pavakarė”, – prisimena šiaulietė.
Didžiausią įspūdį R. Baristaitei paliko tai, kad Baltijos kelyje stovėjo visos kartos. Buvo labai daug vaikų – jaunos, gražios, naujos Lietuvos simbolis.
Prieš 30 metų žmonės Baltijos kelyje žiūrėjo su viltimi į ateitį. O ką šiandien matome, atsigręždami į praeitį?
„Mes turbūt net ir neįsivaizdavome, ko dar norėti – norėjome laisvės. Laisvės turime labai daug, kartais ją reikia ir suvaldyti. Dabar net sunku suvokti, kad buvo kitaip: prie gero greit pripranti, pradedi norėti dar daugiau. Bet jei laiko mašina mus grąžintų į praeitį, manyčiau, bėgtume neatsigręždami ir kuo greičiau”, – sako R. Baristaitė.
Baltijos kelias šiaulietei išliko kaip pirmasis nepriklausomybės kvapas, jo įkvėpė būtent čia – ties Pumpėnais.
„Stovėjome ne tik mes, lietuviai. Visos trys šalys buvome susikibusios rankomis. Visi norėjome čia būti, turbūt tie, kurie pasiliko namie, turėjo rimtų priežasčių, ir vis tiek širdimi buvo kartu. Šiandien buvo labai įdomu sugrįžti – čia išgyventas vienybės, susitelkimo, tvirtybės jausmas.”
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje iki rugsėjo 1 dienos galima apžiūrėti parodą „Baltijos kelias fotografijose, vaizdo įrašuose, muzikoje”. R. Baristaitė įamžintų akimirkų iš Baltijos kelio neturi, bet ir šiandien daina „Bunda jau Baltija”, Baltijos kelio vaizdai tebekelia jaudinantį graudulį.
„Aš ir dabar kalbėdama jaudinuosi. Bet tas jaudulys teigiamas. Baltijos kelias buvo šviesulys, superidėja, verta Nobelio taikos premijos.”
Nuo Baltijos kelio iki Kovo 11-osios buvo likęs kiek daugiau nei pusmetis – įvykiai klostėsi labai greitai.
„Baltijos kelias tęsėsi ir tęsiasi – mes keliaujame toliau. Dabar jau su kitomis galimybėmis, intencijomis, tik nereikia pamiršti mūsų kelio pradžios. Ir branginti nueitą atstumą”, – sako R. Baristaitė.
Pumpėnuose gyvenantys Irena ir Marijonas Raudoniai prižiūri ir puošia šiauliečių pastatytus Baltijos kelio ženklus.
Sereikonių kaime (Pasvalio r.) šiauliečių vietą Baltijos kelyje žymi Gedimino Pyrago kūrinys.
Prižiūri paminklą
Ties Pumpėnais Baltijos kelią žymi Gintauto Lukošaičio sukurtas ąžuolinis koplytstulpis ir Gedimino Pyrago iškaltas paminklinis akmuo. Akmenyje matyti susilieję nacių ir sovietų simboliai: svastika bei kūjis su pjautuvu, 1939 metų data ir užrašas „Tapome dviejų plėšrūnų sandėrio auka!”
Dar vienas paminklinis G. Pyrago iškaltas akmuo stovi kitoje kelio pusėje, judant Panevėžio kryptimi, Sereikonių kaime.
Prie koplytstulpio ties Pumpėnais išdėlioti akmenukai, žydi gėlės. Netoliese, sodybos darže, darbuojasi du žmonės.
– Gal žinote, kad prižiūri gėlynus prie koplytstulpio?
– Mes.
– Ar seniai?
– Nuo pat pradžios…
Susipažįstame – Irena ir Marijonas Raudoniai. Kuklinasi, kad nieko ypatingo nedarą – Lietuvoje daug gerų žmonių darančių gerus darbus.
Pumpėnuose Raudoniai – senbuviai, čia gyveno ir kai vyko Baltijos kelias.
„Buvo labai daug žmonių, mes čia, prie savo namų ir stovėjome. Šiurpuliukai ėjo! Dar jauni buvome, turėjome po 40 metų, gerai supratome, kas vyksta”, – prisimena I. Raudonienė.
„Dvi, trys eilės žmonių stovėjo, – papildo vyras. – Pagrindiniai buvo šiauliečiai, bet visi atėjo ir iš miestelio, iš apylinkių – Pušaloto ir kitur.”
I. Raudonienė kasmet prie paminklo sodina, laisto, tręšia gėles.
„Pasiaukojau tvarkyti – man atsipalaidavimas. Tik šiemet labai vargingos mano gėlės. Matyt, nuo mašinų, toks srautas, baisu. Perku gėles, man malonumas, žmonės atvažiuoja, sustoja, nusifotografuoja. Kraštiečiai pasodino šimtmečiui ąžuoliuką – toks nedidelis, irgi prižiūriu, kad tik prigytų.”
Einame kartu prie koplytstulpio.
„Dar pilnai nepapuoštas, dar puošiu paskutinę dieną, dar vainiką pinsime! Atvažiuokite, bus programa, pasitiksime bėgikus. Bus labai didelė šventė. Ir dabar norime pažiūrėti, ar sueis tiek žmonių, kiek buvo”, – sako I. Raudonienė.
Ir po akimirkos priduria: „Sueis, privažiuos! Tikimės, laukiame ir ruošiamės!”
Ties Pumpėnais (Pasvalio r.) stovi Gintauto Lukošaičio sukurtas koplytstulpis ir Gedimino Pyrago iškaltas paminklinis akmuo.
Paminklų istorija
Sąjūdžio Šiauliuose pirmeivė, knygos „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais” sudarytoja Irena Vasinauskaitė puikiai prisimena, kaip buvo statomi šiauliečių paminklai Baltijos kelio ruože.
„Sąjūdžio tarybos posėdžiai vyko kiekvieną savaitę, buvo sudaryta komisija scenarijui, pasiūlymams paruošti. Organizacinėje komisijoje buvo Pranas Piaulokas, Juozas Sabaliauskas, Povilas Anikinas, Kazimieras Alminas, Vytautas Greičiūnas, aš ir Jonas Keldušis – tuo metu Sąjūdžio pirmininkas. Sąjūdžio taryba nusprendė, kad tinkamiausias paminklams bus akmuo. Sąjūdis turėjo savo akmentašį, skulptorių Gediminą Pyragą”, – sako I. Vasinauskaitė.
Taip likus maždaug savaitei iki Baltijos kelio pakelėse atsirado du iškalti akmenys: ten, kur turėjo stovėti šiauliečiai.
Paskutinėmis dienomis prieš Baltijos kelią, prisimena I. Vasinauskaitė, į Sąjūdžio būstinę atbėgo a.a. Irena Lukošaitienė ir pasakė, jog sūnus baigė „čiurlionkę”, o jo diplominis darbas – ąžuolinis rūpintojėlis. Gal reikėtų Baltijos keliui?
„Tarybos nebuvo, savarankiškai nusprendėme, kad reikia Lietuvai rūpintojėlio, gal ir mūsų akmenis prižiūrės? Dabar džiaugiamės – ir Pumpėnai mūsų rūpintojėlį myli”, – sako I. Vasinauskaitė.
Rūpintojėlis kelyje stovėjo dvidešimt metų. Paskutinė koplytstulpiui buvo 2009 metais praūžusi audra.
„Kai su Algiu Kulikausku nuvažiavome, jo neberadome, puolėme į paniką, galvojome, kur mūsų rūpintojėlis?! Vietiniai nurodė, kad turėtų būti „pas Kirkilą daržinėj”. Mums taip su Algiu patiko ta pavardė!” – juokiasi I. Vasinauskaitė.
„Parsinešiau, gulėjo, gulėjo daržinėj ir paskui sudeginau”, – pasvalietiškai šiauliečiams paaiškino vietos gyventojas.
G. Lukošaitis dėl autorinio kūrinio pretenzijų nereiškė, sutiko sukurti naują. 2009 metais pastatytas koplytstulpis yra masyvesnis už pirmtaką.
Šiauliai, sako I. Vasinauskaitė, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją buvo išskirtinis miestas. Vieninteliai Lietuvoje šiauliečiai Juodojo kaspino dieną parengė teatrališką pasirodymą – buvo minimos 50-osios Molotovo-Ribentropo pakto metinės.
Dieną po Šiaulius važinėjo atgiję kruvinieji diktatoriai Hitleris (Gintaras Čeilutka) ir Stalinas (Antanas Abromavičius).
„Scenarijus buvo mūsų bendras. Režisierė Regina Steponavičiūtė, dirbo Vilius Puronas, Prano Piauloko tekstai. Tuo metu Sąjūdžio taryboje buvo daug šaunių meno žmonių, buvo lengva dirbti. Laisvės lyga organizavo pasirodymą aikštėje, kur tebestovėjo kareivis. Buvo iškeltos okupacinės vėliavos, stovėjo areštuota suraišiota lietuvaitė. Buvo renkami sovietinės armijos kariniai bilietai”, – prisimena I. Vasinauskaitė.
Didžiausia atrakcija buvo, kai Hitleris ir Stalinas atvažiavo į sovietinį karinį komisariatą. Tuometinis komisaras priėmė Staliną su Hitleriu pasišnekėti! Minia sekė iš paskos. Kol jie kalbėjosi, buvo nusukta ir pavogta karinio komisariato lentutė: komisaras buvo „uždarytas”.
Veiksmas tęsėsi prie Prisikėlimo aikštės (tuomet Kapsuko-Lenino gatvių sankryža), ten stovėjo masyvus stalas. P. Piaulokas skaitė slaptuosius protokolus, informaciją apie suimtus, ištremtus žmones, eiles. Buvo sudėti trys karstai, simbolizuojantys tris Baltijos valstybes, sukryžiuotos okupacinės Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos vėliavos.
Po renginio Hitlerio ir Stalino ekipažas išvyko į Baltijos kelią.
Vaikystės istorija
Šiauliečių Vaitkaičių šeimos archyve saugomos ne tik Baltijos kelio, bet ir Juodojo kaspino dienos minėjimo su Stalinu ir Hitleriu Šiauliuose skaidrės.
Rugpjūčio 23 dienos įvykius užfiksavo Alvydas Antanas Vaitkaitis.
Dukrai Sigitai Vaitkaitytei buvo penkeri. Nuotraukoje maža mergaitė, įsikibusi į mamos ranką. Mama laiko radijo imtuvą.
Dabar Sigita – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus darbuotoja, istorikė.
„Į Baltijos kelią važiavome visa šeima – tėvai, dvi močiutės, sesė ir aš. Šešiese tilpome į žiguliuką. Mano prisiminimai tik fragmentiški. Atsimenu, kad kelias buvo toks sausakimšas, jog ryškiaspalviai automobiliai pabiro po kolūkio geltonus ražienų laukus ir visi važiavo tikslo link. Skraidė daug sraigtasparnių ir lėktuvų. Mamytė ragino mojuoti, žadėjo, kad rodys mane per televizorių!”
Išvažiuodami tėvai, svarsto S. Vaitkaitytė, ko gero, nesitikėjo, kad susirinks tiek daug žmonių.
„Mama net paėmė mano kaspinus, jeigu nepavyktų susikibti rankomis. Bet jų neprireikė – stovėjome gal trimis eilėmis.”
Gimimo diena
Šiaulietė Zita Bilevičienė prieš 30 metų šventė įsimintiniausią gyvenimo gimtadienį: 34-ąją sukaktį sutiko Baltijos kelyje.
„Baltijos keliui ruošėmės jau prieš kelias dienas, klausėmės radijo – visi važiuoja! O į gimtadienį turi susirinkti giminės, artimieji, draugai. Visiems perskambinau: nukeliu gimtadienį, važiuojame į Baltijos kelią!” – prisimena šiaulietė.
Apie 15 valandą iš Šiaulių išvažiavo žiguliuku. Miestas buvo aptuštėjęs. Galvojo, pavažiuos už Šiaulių Pakruojo kryptimi ir ras, kur atsistoti.
„Kurgi, niekur nerandame, visur žmonės buriuojasi! Mes važiuojame dešine puse, kairiąja irgi važiuoja, nežiūrėdami dvigubų linijų, ir dar per nupjautų javų laukus pasišokinėdamos mašinos važiuoja! Žmonės buvo be galo geranoriški, jeigu ražienų lauke – koks griovys, mašinos kelyje sustodavo ir leisdavo įvažiuoti. Įveikę kliūtį, automobiliai vėl nusukdavo į tuos laukus! Ir į kairę, ir į dešinę žiūriu: per laukus dar vienas kitą ir aplenkinėja! Kai kur net dvi eilės per tas ražienas buvo!”
Kažkuriuo metu, prisimena Z. Bilevičienė, prieš eismą kelyje atsirado mėlynas traktorius „Belarus”. Jo vairuotojas važiavo taip lėtai!
„Visos mašinos jam pypsi, rodo, rėkia, suk traktorių, ne ta kryptimi važiuoji! Traktoristas pasimetęs, nežino ką daryti, privažiavo kažkokį keliuką, įsisuko. Žmogui akivaizdu pasidarė, kad visi važiuoja viena kryptimi.”
Laikas seko, mašinos radijas pradėjo pranešinėti, kad liko kelios minutės: kai užgros himnas, žmonės turi būti susikibę rankomis.
„Stojome bet kur. Žmonės vaikus sustatė į priekį, prieš save, o mums, suaugusiems, leido susikibti rankomis. Kažkas turėjo radiją VEF. Pranešė stovėti susikibus, skris lėktuvas. Ilgai stovėjome, bet lėktuvo nematėme. Grojo muzika”, – įstrigusias akimirkas prisimena Z. Bilevičienė.
Tai buvo nepakartojamas gimtadienis.
Rugpjūčio 23 dieną gimusiai Z. Bilevičienei Juodojo kaspino diena tiesiogiai siejasi su skaudžia šeimos istorija. Jos priverstinė gimtinė – Irkutsko sritis, Taišeto rajonas, Kvitoko kaimas. 1948 metų gegužę buvo ištremti seneliai su vaikais. Po metų plaučių uždegimu mirė Z. Bilevičienės mamos sesutė. Z. Bilevičienės tėvai šeimą sukūrė Kvitoko kapinių „bažnyčioje” – prie papuoštos pušies, čia buvo pakrikštyta Zita.
Į Lietuvą šeima grįžo 1958 metais.
„Baltijos kelias turi graudžią pusę. Būdavo, keliu vėliavą su juodu kaspinu, ir vėl kaspiną nuimu. Galiausiai nutariau: nereikia juodo kaspino per gimtadienį.”
Šiandien gimtadienį sukaktuvininkė švenčia atostogaudama Palangoje.
„Šiandien šventė, laisvė! Ir gyvenkime, žmonės, laisvėje, tik neduok Dieve, karo ir nelaimių – viskas bus gerai!”
Stendai su informacija Baltijos kelyje. Rimtauto Gendvilo nuotr.
Baltijos kelio dalyvius sveikina lėktuvas. Rimtauto Gendvilo nuotr.
Į Baltijos kelią – ir su savais automobiliais, ir autobusais. Rimtauto Gendvilo nuotr.
Baltijos kelyje – Šiaulių rajono, Meškuičių gyventojai. Rimtauto Gendvilo nuotr.
Į Baltijos kelią atlekia teatralizuoto minėjimo Šiauliuose dalyviai. Rimtauto Gendvilo nuotr.
Sigitai Vaitkaitytei Baltijos kelyje buvo penkeri, ją su šeimos nariais įamžino tėtis. Alvydo Antano Vaitkaičio nuotr.
Baltijos kelyje Stalinui atkibo ūsai. Rimtauto Gendvilo nuotr.
1989 metų rugpjūčio 23 diena Šiauliuose. „Užimamas” karinis komisariatas. Alvydo Antano Vaitkaičio nuotr.
Visi – į Baltijos kelią. 1989 metais rugpjūčio 23 diena buvo trečiadienis. Alvydo Antano Vaitkaičio nuotr.
Juodojo kaspino dieną po Šiaulius važinėjo Hitleris ir Stalinas. Alvydo Antano Vaitkaičio nuotr.