Vidmantas Misevičius | respublika.lt
Ukmergės rajono savivaldybė kartu su Lietuvos istorijos institutu, Ukmergės žydų bendruomene ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis surengė pirmąją viešą diskusiją dėl Juozo Krikštaponio (Krištaponio) asmens ir biografijos.
Signalas iš Ukmergės
Redakciją informavę Ukmergės gyventojai nerimavo, kad planuojama diskusija gali tapti susidorojimu su kažkam neįtikusiu asmeniu.
„Tai, kad Ukmergėje, tik pakeitus pavadinimą ir priskyrus skulptūrą menui, stovi Vaclovo Krutinio sovietmečiu komunarus įamžinęs darbas, vietos politikams nekliūva. Tuo pat metu Laisvės kovose žuvusio J.Krikštaponio (Krištaponio) atminimą siekiama apjuodinti ir nukelti jo garbei skirtą paminklinį akmenį“, – teigė ukmergiškiai.
Tokias prielaidas jie išsakė remdamiesi viešai pateikta informacija – savivaldybės pranešimu spaudai ir istoriko Mindaugo Pociaus parengta pažyma. Pranešime miesto meras Rolandas Janickas neslėpė, kad „Juozas Krikštaponis yra tapęs ne tik miesto ir rajono bendruomenės susiskaldymo simboliu, tačiau dažnai minimas ir kaip visos Lietuvos nenoro aiškintis sudėtingo laikmečio aplinkybes pavyzdys“.
Viešas diskusijas inicijavęs Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas teigė, „kad jau trečią dešimtmetį nesprendžiama situacija yra trukdis visai rajono bendruomenei žengti į priekį“.
Istoriko pažymoje, nors ir buvo nurodyta, kad minėtas asmuo dalyvavo Laisvės kovose, daugiausia dėmesio vis dėlto skiriama jo galimam dalyvavimui žydų ir kitų taikių gyventojų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metu.
Nepasisekęs puolimas
Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis akcentavo, kad problemų, susijusių su praeities tyrimu, turi visos šalys, o istorikas nėra teisėjas. Nepaisant to, M.Pocius pranešimą pradėjo kaltinimais. Jis pareiškė, kad problemos prasidėjo tuomet, kai Ukmergėje iškilo paminklinis akmuo J.Krikštaponiui ir jo vardu buvo pavadinta aikštė. Karingai nusiteikusio istoriko teigimu, situaciją dar labiau pablogino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus 1997 m. įsakymu J.Krikštaponiui pripažintas kario savanorio statusas ir Prezidento 2002 m. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis.
Pasak M.Pociaus, atlikus tyrimą, kuriam padėjo ir kito istoriko – Alfredo Rukšėno surinkta medžiaga, esą buvo gauta pakankamai įrodymų apie partizanų vado dalyvavimą taikių gyventojų žudynėse. Būtent todėl 2016 m. tuometinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė siūlė panaikinti jam suteiktą pulkininko laipsnį, o 2017 m. Istorijos institutas pasiūlė demontuoti paminklinį akmenį ir pakeisti aikštės pavadinimą.
M.Pocius apgailestavo, kad buvo pakeistas tik aikštės pavadinimas, o paminklinis akmuo liko. Tačiau netrukus priminė, kad tuo pačiu klausimu į Ukmergės savivaldybę kreipėsi ir dabartinis Užsienio reikalų ministerijos vadovas Gabrielius Landsbergis. Tiesa, ką bendro URM turi su pokario rezistencija, istorikas paaiškinti nesiteikė.
Užtat dar kartą priminė, kad jo 2020 m. atliktas tyrimas neva įrodė J.Krikštaponio kaltę. Jis taip pat akcentavo, kad dokumentais patvirtinta informacija apie partizano kalinimą vokiečių gestape yra gandai, kuriais negalima tikėti. Ir pažėrė priekaištų LGGRTC. Baigdamas kalbą, M.Pocius pareiškė, kad į šią istoriją būtinai turi įsikišti politikai, o paminklinis akmuo privalo būti demontuotas. Kiek vėliau, atsakydamas į gerokai labiau argumentuotą dalyvių kritiką, jis nurodė, jog pažymą parengė remdamasis tyrimais bei „bendražmogiškomis vertybėmis“.
Po jo kalbėjęs A.Taicas savo pristatymą pradėjo nuo to, kad ir žydai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, o į jų atminimo įamžinimo ceremonijas atvyko garbūs svečiai. Buvo primintas ir žydų indėlis į Lietuvos istoriją. Vėliau pasidžiaugta bendradarbiavimu su Ukmergės bendruomene ir aktyviai prie to prisidedančiu Geros valios fondu.
Tuomet, tarsi netyčia, buvo pereita prie Antrojo pasaulinio karo istorijos, Lietuvos sukilėlius prilyginant „baltaraiščiams“ (vokiečių pagalbininkai – aut. past.). Parodyta susidorojimo su civiliais gyventojais nuotrauka. Pabrėžta, kad vaizdų būta ir žiauresnių. Baigdamas kalbą, A.Taicas patikino, kad bendruomenė nesieks griauti jokių paminklų, tačiau pabrėžė, kad tiek pasaulis, tiek jaunoji Lietuvos karta privalo žinoti savo istoriją…
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.