Sukrečia Lietuvą kokia nors baisi, nežmoniška nelaimė ir tuojau ar po šventinių dienų išsirikiuoja visas valdžios elitinių biurokratų paradas ir vertina situaciją: prezidentė, Seimo pirmininkė, premjeras, partijų vadukai vienas už kitą reikšmingesniais veidais kartoja, kad reikia susirūpinti, spręsti problemas, taisyti situaciją ir t.t., ir pan.
Rinkiminiais metais tokie veidmainiškos meditacijos seansai taip suaktyvėja, kad ima darytis, nuoširdžiai sakau, koktu. Analogiškose situacijose tiesiog nepralenkiama svarbiausioji Lietuvos Dalia, turinti unikalią rūpinimosi vaikais patirtį, žinoma, kiekvieną savo judesį fiksuojanti vaizdo įrašuose ar nuotraukose.
Tik paaiškėja seksualinio išnaudojimo ar priekabiavimo atvejai vaikų globos namuose – prezidentė siūlo uždaryti globnamius, tai kas, kad dar niekas neparašė metodikos, ar kitų skausmui pakankamai abejinga visuomenė jau bunda ir yra pasirengusi globoti valdiško likimo vaikus. Tokios niekas ir parašyti negali – nuoširdus ir žmogiškas bendravimas, atjauta vienas kitam, pagalba silpnesniam nesutilptų į jokias biurokratines metodikas, kuomet asmeninė nauda, beatodairiškas vartotojo egoizmas ir nežmoniškas karjerizmas užvaldė ne tik protus, bet ir širdis.
Kuo toliau, tuo sunkiau klausytis informacijos apie tėvo į šulinį sumestus vaikus. Aš nevardinsiu, bet jeigu turime bent krislelį sąžinės, paskaičiuokime, kiek dabar politinių veikėjų, jų rinkėjų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų turėtų sėdėti vienoje kameroje su tuo, kuris tiesiogiai myriop pasmerkė tokius silpnus ir negalinčius apsiginti. Tie angelais išskridę nė nežinojo, kad jiems parašyta „Vaiko Konstitucija“…
Kam šalies vadovei meluoti ir savo žodžių apie naujos biurokratinės institucijos steigimą išsižadėti? Juk dar ne visi Lietuvoje serga amnezija? Ar sąžinės erozija-korozija… Ir kaip jaučiasi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ar didžioji teisioji kontrolierė Edita Žiobienė? Dvi šnekios damos, niekaip nesugebančios sukurti, priimti bei įgyvendinti vaikystę saugančius bei ginančius įstatymus? Kokių joms dar reikia metodikų, kad atliktų savo pareigas tiems, kurie joms patikėjo teisę dirbti, o ne kiurksoti tam tikrose etatiniuose vienetuose?
Kaip jaučiasi visa ta gelbėtojų minia, stovėjusi prie šulinio ir girdėjusi lediniame, sako, 15 cm vandens gylyje, paskutiniuosius gyvybės ženklus skleidžiančius mažuosius Lietuvos Respublikos Saviečių kaimo piliečius ir leido jiems numirti?
Kiek dar turi Lietuvą sukrėsti Garliavų, Dembavų, Kražių, Švėkšnų, Saviečių ar kitų tragedijų, kad įsisąmonintume – masinės girtuoklystės ir nusigręžimas nuo Dievo iš Tautos sąmonės ištrina visą žmogiškųjų vertybių skalę. Kai nebėra nieko Šventa, nebelieka žmogaus…
Todėl užsičiaupkite, valdžios vyrai ir moterys – gana Tamstų valdiškų kalbų ir nuo Jūsų bejausmių fizionomijų bei apsimestinio susirūpinimo balse jau trošku.
Situacija – klaiki. Tačiau dar vieną – pirmą ir paskutinę – metodiką Lietuvai „Mylėk savo artimą kaip pats save…“ derėtų prisiminti. Ir imtis įgyvendinti – be jokių aplinkraščių ir inspekcijų. Jos įgyvendinimu galėtų pasirūpinti bendruomenės. O struktūros jau šimtmečius gyvuoja. Tereikia visuotinai pripažinti amžinąsias Investicijas – Tikėjimą ir Pasitikėjimą, Meilę ir Viltį.
Ar dar turime jėgų pakilti, nes žemiau pulti nebeįmanoma?