y-news.lt
Mielas A.G.[1],
Rašau jums su giliu liūdesiu apie tai, kad traukiuosi iš savo pareigų „The New York Times“.
Prieš trejus metus su dėkingumu ir optimizmu priėmiau pasiūlymą dirbti jūsų dienraštyje. Man buvo iškeltas tikslas – suburti balsus, kurie kitaip nepasirodytų jūsų puslapiuose: pirmą kartą rašančiuosius, centristus, konservatorius ir kitus, kurie savaime nemanytų, kad „The Times“ yra jų namai. Šių pastangų priežastis buvo aiški: neturėdamas gilaus supratimo apie šalį, kuriai rašo, dienraštis nesugebėjo numatyti 2016 m. rinkimų baigties. Deanas Baquet ir kiti tai pripažino įvairiomis progomis. Nuomonių įvairovės prioritetas turėjo ištaisyti tą kritinį trūkumą.
Didžiuojuosi prisidėjusi prie tų pastangų, kurioms vadovavo Jamesas Bennetas. Didžiuojuosi savo, kaip rašytojos ir redaktorės, darbu. Štai dalis balsų, kuriems aš padėjau atsirasti mūsų puslapiuose: Venesuelos disidentas Wuilly‘is Arteaga; Irano šachmatų čempionas Dorsa Derakhshanis; Honkongo krikščionių demokratų atstovas Derekas Lamas. Taip pat: Ayaana Hirsi Ali, Masiha Alinejad, Zaina Arafat, Elna Baker, Rachaelė Denhollander, Mattis Friedmanas, Nickas Gillespie‘is, Heathera Heying, Randallas Kennedy‘is, Julius Kerinas, Monica Lewinsky, Glennas Loury‘is, Jesse Singalas, Ali Soufanas, Chloe Valdary, Thomas Chattertonas Williamsas, Wesley‘is Yangas ir daugelis kitų.
Tačiau pamokos, kurias turėjome išmokti po praeitų rinkimų – pamokos apie kitaip manančių amerikiečių supratimo svarbą, būtinybę priešintis tribalizmui ir laisvo apsikeitimo idėjomis svarbą demokratinėje visuomenėje – neišmoktos. Spaudoje, bet galbūt ypač šiame dienraštyje, išryškėjo naujas sutarimas: tiesa nėra atrandama kolektyvinio ieškojimo keliu; tiesa tai ortodoksija, jau žinoma apšviestajai mažumai, kurios užduotis yra pranešti visiems kitiems.
„Twitteris“ nėra „The New York Times“ vyriausiasis redaktorius. Tačiau jo redakcinė politika tapo „twitteriška“. Dienraštis perėmė šios socialinių tinklų platformos etiką bei papročius ir vis labiau tampa savotiško perfomanso erdve. Istorijos pasirenkamos ir pasakojamos tokiu būdu, kad patenkintų itin siaurą auditoriją, o ne leistų žingeidžiai visuomenei skaityti apie pasaulį ir daryti savo išvadas. Mane visada mokė, kad žurnalistai rašo pirmąjį grubų istorijos juodraštį. Dabar pati istorija tapo dar vienu efemerišku dalyku, pritaikytu iš anksto nustatyto pasakojimo poreikiams.
Dėl savo „minties nusikaltimų“ aš nuolatos patirdavau kolegų, nesutinkančių su mano nuomone, priekabes. Jie mane vadino nace ir rasiste; išmokau nekreipti dėmesio į komentarus, esą aš „vėl rašau apie žydus“. Paaiškėjus draugiškiems mano ir kelių kolegų santykiams, jie taip pat papuolė į bendradarbių taikiklius. Mano darbas ir charakteris buvo atvirai menkinami bendrovės vidiniuose komunikavimo kanaluose, kuriuose pastoviai reiškiasi pagrindiniai dienraščio redaktoriai. Kai kurie bendradarbiai agitavo, kad mane reikia išrauti su šaknimis, jei dienraštis nori būti tikrai „atviras“; kiti rašydami prie mano vardo pridėdavo kirvio emotikonus. Dar kiti „The New York Times“ darbuotojai mane viešai šmeižė „Twitter“ kaip melagę ir šovinistę, nebijodami, kad dėl tokio elgesio prieš juos bus imtasi tinkamų veiksmų. Veiksmų, aišku, imtasi nebuvo.
Tokie poelgiai turi pavadinimus: neteisėta diskriminacija, priešiška darbo aplinka ir mobingas. Aš nesu teisės ekspertė. Bet aš žinau, kad tai neteisinga.
Aš nesuprantu, kaip jūs leidote tokiam elgesiui tarpti jūsų įmonėje, matant visam dienraščio personalui ir visuomenei. Ir aš tikrai negaliu suprasti, kodėl jūs ir kiti „The Times“ vadovai nieko nesiėmėte; nors privačiuose pokalbiuose gyrėte mane už drąsą. Drąsa neturėtų būti privaloma savybė centristinių pažiūrų žmogui, dirbančiam amerikietiškame laikraštyje.
Dalis manęs norėtų tikėti, kad mano patirtis buvo išskirtinė. Deja tiesa yra ta, kad intelektualinis smalsumas – nekalbant jau apie rizikos prisiėmimą – „The Times“ dabar tapo nepageidaujamomis savybėmis. Kam stengtis parašyti ką nors labiau rafinuoto mūsų skaitytojams ar eilinį kartą stebėti kaip tavo drąsus tekstas šimtą kartų perredaguojamas iki ideologiškai košerinės versijos, jei savo karjeros perspektyvas (ir clickus) galima užsitikrinti 4000-ąjį kartą paskelbiant, kad Donaldas Trumpas yra išskirtinis pavojus šaliai ir pasauliui? Taip savicenzūra dienraštyje tapo norma.
Tos taisyklės, kurių dar laikosi „The Times“, yra taikomos itin sąlygiškai. Jei asmens ideologija atitinka naująją ortodoksiją, jam ir jo darbui negresia jokia priežiūra. Visi kiti gyvena bijodami skaitmeninio griaustinio. Skleisti internetinius nuodus yra leidžiama, jei jie nukreipti į tinkamus taikinius.
Nuomonės, kurios būtų drąsiai paskelbtos dar prieš dvejus metus, dabar, jei nekainuotų jų autorei darbo vietos, tai bent sukeltų jai rimtų problemų. Jei suvokiama, kad tekstas gali sukelti pasipiktinimą viduje ar socialinėse medijose, redaktorė ar rašytoja vengia juo užsiimti. Jei ji jaučiasi pakankamai stipri, kad galėtų tokį tekstą siūlyti, ji greitai gauna patarimą nevaikščioti plonu ledu. Ir jei kartas nuo karto jai pasiseka publikuoti tekstą, kuriame nėra aiškiai propaguojami progresyvūs siekiniai, tai nutinka tik po to, kai kiekviena eilutė būna kruopščiai išmasažuota ir išsiderėta. […]
Garsusis dienraštis vis labiau ataidi garsus iš tolimos galaktikos, kurioje gyvena asmenys, susirūpinę dalykais, neturinčiais nieko bendro su daugumos žmonių gyvenimais. Tai yra galaktika, kurioje, cituojant tik kelis naujausius pavyzdžius, sovietinė kosmoso programa giriama už jos „įvairovę“; nepilnamečių tapatybės atskleidimas vardan teisingumo (doxxing, angl.) yra teisinamas, o JAV kartu su nacistine Vokietija įvardinamos kaip blogiausios santvarkos žmonijos istorijoje.
Net ir dabar esu įsitikinusi, kad dauguma „The Times“ darbuotojų patys taip nemano. Vis dėlto jie slepia savo pažiūras. Kodėl? Galbūt jie mano, kad galutinis tikslas yra teisingas. Galbūt jie tiki, kad bus saugūs, jei paslaugiai linkčios, kai kalbà – mūsų profesijos valiuta – yra devalvuojama dėl nuolat kintančio teisingų priežasčių sąrašo. Galbūt jie tyli dėl to, kad šioje šalyje yra milijonai bedarbių, o jiems nuskilo turėti gerą darbą.
O galbūt, kad jie žino, kad šiais laikais su principine pozicija dienraštyje toli nenueisi. Tik užsidėsi sau taikinį ant nugaros. Įsigudrinę vengti vidinių komunikavimo kanalų, jie man privačiai rašo apie „naująjį makartizmą“, įsišaknijusį garsiajame dienraštyje.
Visa tai siunčia blogą žinią laisvai mąstantiems jauniems rašytojams ir redaktoriams, atidžiai sveriantiems, ką jie turės padaryti, kad pakiltų karjeros laiptais. Pirma taisyklė: atvirai kalbėsi – kaltink save. Antra taisyklė: niekada nerizikuok siūlyti teksto, prieštaraujančio teisingam naratyvui. Trečia taisyklė: niekada netikėk redaktoriumi ar leidėju, kuris ragina tave eiti prieš srovę. Galų gale jis pasiduos miniai arba bus atleistas, o tu būsi paliktas šunims suėsti. […]
Visa tai nereiškia, kad šiame laikraštyje nebedirba vieni talentingiausių pasaulio žurnalistų. Jų čia yra, ir dėl to nelaisva jų aplinka ypač gąsdina. Aš, kaip visada, liksiu atsidavusi jų darbų skaitytoja. Bet aš nebegaliu atlikti to darbo, dėl kurio jūs mane čia atvedėte – darbo, kurį Adolphas Ochsas[2] aprašė tame garsiajame 1896 m. pareiškime: „Padaryti „The New York Times“ puslapius forumu, kuriame būtų svarstomi visi visuomenei svarbūs klausimai, skatinant intelektualią viso nuomonių spektro diskusiją.“
Ochso idėja yra viena geriausių, su kuria esu susidūrusi. Mane visada guodžia mintis, kad geriausios idėjos galiausiai laimi. Bet idėjos pačios negali laimėti. Joms reikia balso. Joms reikia galimybės būti išklausytoms. Ir, visų pirma, jas turi remti žmonės, pasiryžę pagal jas gyventi.
Pagarbiai,
Bari
Visą tekstą anglų kalba rasite ČIA.
Trumpai apie autorę: Bari Weiss yra publicistė ir redaktorė. Nuo 2013 m. iki 2017 m. ji buvo „The Wall Street Journal“ nuomonių bei knygų apžvalgos skilčių redaktorė. 2017–2020 m. Weiss dirbo „The New York Times“ nuomonių skilties redaktore; taip pat rašė apie kultūrą ir politiką.
[1] Arthuras Greggas (A.G.) Sulzbergeris, žurnalistas ir „The New York Times“ leidėjas.
[2] „The New York Times“ leidėjo A.G. Sulzbergerio pro-prosenelis.