Bernardinai.lt
1988 metų birželio 3 dieną įkurtas Lietuvos Sąjūdis įrodė, jog piliečiai gali būti tikrieji savo valstybės kūrėjai. Prabėgo 25-eri metai. Ar dar tikime pilietinio veikimo jėga? Ar Sąjūdžio dvasia jau visiškai sunyko? O gal užuot keikę tamsą, uždekime žvakę? Bernardinai.tv pradeda laidų ciklą BŪTI PILIEČIU: LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ.
2013 metų balandį Panevėžyje įkurtas pilietinis judėjimas „Kartu“, kurio svarbiausias tikslas – padėti žmonėms tapti tikraisiais miesto šeimininkais. Judėjimo pirmininku išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys, kuris rudenį nugalėjo vienoje iš Panevėžio apygardų kaip nepriklausomas kandidatas.
P. Urbšys Seime neprisijungė nė prie vienos politinės partijos ir iš karto po rinkimų paskelbė, jog vienas iš svarbiausių jo tikslų – inicijuoti Panevėžyje piliečių judėjimą, kuris stiprintų savivaldą, skatintų miesto gyventojų pilietiškumą ir būtų pavyzdžiu, jog gyvybingai politikai būtinas atsakingo pilietinio veikimo pamatas. Apie tai, ar bręsta pilietiškumo revoliucija, kalbiname tiek naujojo judėjimo pirmininką, tiek kitus judėjimo narius.
Visą Bernardinai TV laidą žiūrėkite čia.
Povilas Urbšys, Seimo narys, piliečių judėjimo „Kartu“ pirmininkas
Kai prieš 25-erius metus kūrėsi Lietuvos Sąjūdis, mes neturėjome valstybės, bet pradėjo atsirasti piliečiai. Paradoksalu, bet šiandien mes turime savo valstybę, bet praktiškai nebeliko piliečių. Daug svarsčiau: kodėl taip nutiko? Man įtikinamiausias atrodo atsakymas šis: piliečiais tampame tada, kai apsisprendžiame būti pilietiški. Jei nejauti poreikio prisiimti atsakomybės už bendrą gėrį, aukotis dėl savo vertybių įgyvendinimo, tai paprasčiausiai netampi piliečiu, pasilieki tik tos valstybės vartotoju – aišku, kol yra ką vartoti.
Kai kūrėsi Sąjūdis, mes jau buvome apsisprendę tapti piliečiais ir bendrai siekti atkurti savo valstybę. Buvome pasiryžę dėl to aukoti laiką, energiją, rizikuoti tuo, ką kiekvienas turėjome. Šis ryžtas ilgainiui išblėso, ir dabar yra labai prasta situacija, kai valstybės šeimininkai yra ne piliečiai, bet kelios įtakingos grupės, kurios kaunasi tarpusavyje.
Ką tokioje situacijoje galime daryti? Pirmiausia pripažinti, kad ji mūsų netenkina, ir mes pasiryžę siekti permainų. Deja, šiandien Lietuvoje labai stiprus įsitikinimas, jog valdžia turi valdyti, o mes tik turime vykdyti jos instrukcijas ir galbūt dar galime tarpusavyje piktintis, kritikuoti politikų sprendimus, bet net nebandyti jų paveikti. Toks įsitikinimas leidžia politikoje įsitvirtinti savanaudiškumui. Todėl šiandien turime nustoti vien kritikuoti, piktintis, bet turime siekti permainų, kurios suaktyvintų žmones, padėtų jiems tapti piliečiais ir susigrąžinti valstybę.
Šiandien labai svarbu kovoti už tai, kad valdžia būtų labiau atskaitinga piliečiams, labiau pažeidžiama. Gal tai skamba paradoksaliai, bet esu įsitikinęs, kad stipri valdžia – ne ta, kuri gali gyventi užsikimšusi ausis ir žino, kad piliečiai nieko negali jai padaryti, bet ta, kuri suvokia save, kaip piliečių tarną ir žino, kad turi vykdyti ne savo, bet piliečių valią.
Kartais sakoma, kad neverta politikuoti, esą politika – tik politikų reikalas. Tai pavojinga klaida. Mes kiekvienas turime politikuoti, t.y. rūpintis bendrais reikalais ir dalyvauti, ieškant geriausių sprendimų. Judėjimo „Kartu“ tikslas – sustiprinti žmonių norą būti piliečiais ir elgtis kaip piliečiai, didinti jų galias. Valstybė yra ne saujelės politikų, bet visų piliečių nuosavybė.
Lietuva netapo piliečių valstybe. Mes neturime jokių teisių nei galių dalyvauti valstybės reikaluose ir valstybės valdyme. Valdžia atsitvėrė nebaudžiamumo siena nuo ją išrinkusių piliečių. Ji dirba ne šalies gerovei, bet grupuočių interesams, o politika apsiriboja tik populistiniu politikavimu ir veiklos imitavimu. Iniciatyvos, būtinos valstybei augti ir stiprėti, paskęsta intrigų ir trumparegiškų interesų liūne. Politikoje dingo riba tarp juodo ir balto. Atsakomybės, pareigos Lietuvai ir garbės samprata tapo tik kvailu prietaru. Todėl nykstame kaip tauta, nesugebame tapti pilietine visuomene, gebančia konstruktyviai bei atsakingai bendradarbiauti. (iš pilietinio judėjimo Kartu steigiamosios deklaracijos)
Darius Viržonis, vienas iš judėjimo „Kartu“ iniciatorių.
Didžiausia problema, kad Sąjūdžio veikla tik iš dalies buvo sėkminga. Taip, mes atkūrėme savo valstybę, tačiau nepavyko pasiekti brandžios demokratijos. Dalyvavau Sąjūdžio veikloje ir gerai pamenu anuometines emocijas. Mes labai norėjome permainų, buvome pasiryžę aukotis, tačiau labai trūko aiškaus suvokimo, kaip ta atkurta valstybė turi atrodyti.
Euforijai atslūgus, daugelis žmonių pasijuto kaip kaliniai, ištrūkę į laisvę ir apsvaigę nuo atsivėrusių galimybių. Net sunku pasakyti, kada peržengėme ribą, kai žmonės pradėjo nepastebėti ar abejingai nebereaguoti į tų žmonių, kurie nuėjo valdyti valstybės, nedemokratišką elgesį, nusižengimus, piktnaudžiavimo atvejus.
Pirmieji atkurtos valstybės politikai dar buvo labai idealistiški, o netrukus didžioji dalis žmonių, aktyviai dalyvavusių Sąjūdyje, pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo, nes šis jiems atrodė kupinas intrigų, nešvarus. Mano galva, šie idealistiški žmonės nemažai kalti dėl to, kad atsiribojo nuo politikos ir paliko šią sferą tiems, kurie nebuvo idealistiški, kurie galvojo apie savo, o ne apie bendrus tikslus.
Galbūt daugelį sąjūdiečių suklaidino tas laikotarpis, kai atrodė, kad jau pasiekėme tikslą, atkovojome valstybę, ir dabar viskas bus gerai. Tačiau, kaip dabar ryškėja, sovietinis centralizmas, anuometinis sprendimų priėmimo būdas puikiausiai išliko per visus pokyčius. Pasikeitė valstybės pavadinimas, formaliai pasikeitė santvarka, tačiau politinis gyvenimas daugiausia liko toks pat, kaip sovietmečiu.
Turėjome vieną partiją, kuri valdė didelę valstybę, dabar turime kelias partijas, kurios valdo mažą valstybę. Tačiau sprendimų priėmimo būdas išlieka toks pat. Eilinis žmogus praktiškai neturi jokių svertų paveikti politinius sprendimus.
Taip, kiekvienas galime dalyvauti rinkimuose ir šiek tiek paveikti, kuri grupė turės daugiau įtakos valstybėje, tačiau tai toli gražu nėra pilietinis veikimas. Nenuostabu, kad daug žmonių apskritai nusivilia rinkimais, nes jaučia, jog po jų niekas nesikeičia. Būti piliečiu – tai ne tik dalyvauti rinkimuose, tai dalyvauti priimant svarbiausius politinius sprendimus. Šiandien labai svarbu bendromis pastangomis kurti mechanizmus, kaip piliečiai gali paveikti valdžią.
Saulius Bačiulis, vienas iš judėjimo „Kartu“ iniciatorių.
Per sovietmetį buvo sunaikintas pats bendruomeniškumo pamatas Lietuvoje. Šiandien svarbiausia jį po truputį atstatyti, nes, priešingu atveju, jokios pilietinės, politinės iniciatyvos nebus sėkmingos. Šiandien Lietuvoje žmonės bando gyventi kas sau pamiršdami, kad bendrai gali pasiekti kur kas daugiau. Deja, nėra bendro veikimo įgūdžių, todėl kiekvienas bando traukti antklodę į savo pusę.
Sąjūdis sugebėjo suvienyti žmones kuriam laikui, tačiau, kai neliko išorinio priešo, žmonės išsisklaidė ir, kadangi vidinės energijos ir noro kovoti liko daug, kibo vienas kitam į atlapus. Mes pradėjome tarpusavyje kovoti, užuot bendradarbiavę.
Ką daryti? Šiandien svarbiausia rūpintis bendrystės gaivinimu. Esu įsitikinęs, kad pilietinis judėjimas „Kartu“ bus stiprus tiek, kiek jis tikrai leis žmonėms patikėti, kad veikiame kartu ir kartu galime nuveikti daugiau nei po vieną. Taip pat labai svarbu atgaivinti pagarbą įstatymui. Mes vis dar galvojame, kad įstatymai yra ne mūsų sąjungininkai, bet priešai, kuriuos dera apgauti, kurių neverta laikytis. Tuo mes labai skiriamės nuo Vakarų valstybių, kur žmonės gerbia įstatymus ir suvokia jų pozityvų vaidmenį.
Mes kritikuojame valdžią, tačiau ji juk tėra to, kas vyksta visuomenėje, atspindys. Jei mes nesilaikome įstatymų ir galvojame, kaip ką nors nugvelbti atradus landą, tai ir valdžioje esantys žmonės taip elgiasi, ir tada blogai yra visiems.
Rimas Ridikas, vienas iš judėjimo „Kartu“ iniciatorių.
Šiandien matome didžiulę poliarizaciją tarp valdžios ir eilinių piliečių. Priešprieša didelė, tačiau nepamirškime, kad valdžia nėra importuojama iš kur nors kitur, politikai išauga toje pačioje visuomenėje. Jei mes norime, kad keistųsi valdžia, pirmiausia turime keistis patys.
Šiandien svarbu kritiškai pažvelgti į save, nors tai ir nepatogu, nors atsiskleidžia nemalonūs dalykai. Turime pripažinti, kad esame labai negatyvūs ir pasyvūs. Kritikuojame ir atsiribojame, tačiau nuo to niekas negerėja, tik prastėja. Būtent todėl, mano galva, pilietinis judėjimas „Kartu“ yra labai svarbus. Jis ragina žmones ne tik kritikuoti, piktintis, bet ir patiems veikti, dalyvauti, bandyti pakeisti tai, ką įmanoma pakeisti čia ir dabar.
Dalyvavau Povilo Urbšio rinkimų štabe per Seimo rinkimus. Kai atėjau čia, girdėjau kalbų, kad tai bergždžias laiko gaišimas, nes vis vien nieko neįmanoma pakeisti. Netiesa. Mes pakeitėme, ir daug kam tai buvo staigmena. Įrodėme, kad galime siekti permainų, ir turime neprarasti šio ryžto.
Mano galva, labai svarbu pradėti keisti aplinką jau dabar, kad ir mažus dalykus keičiant. Jei žmonės pamatys, jog jie gali ne tik stebėti, bet ir veikti, manau, kad tada tikrai prasidės pilietiškumo revoliucija.
Šiandien žmonės yra priėję kraštutinio nepasitenkinimo ribą, tai rodo ir emigruojančių žmonių skaičius. Taigi, jei nepradėsime veikti šiandien, tai rytoj jau gali būti vėlu.
Mes galime pradėti keisti situaciją patys pradėdami nuo savo gatvės, savojo miesto. Galime tapti bendruomene, kurios nuostatos remtųsi tarpusavio pasitikėjimu, bendradarbiavimu, pilietiškumu. Laikas kiekvienam iš mūsų suvokti save neatsiejamai nuo piliečio vaidmens ir pareigų sampratos. Laikas tapti bendruomene, kur piliečiai dalyvauja svarstant viešuosius pasirinkimus, o tie pasirinkimai paverčiami veiksminga viešąja politika. Tapti gyvybinga, solidaria pilietine visuomene, gebančia keisti ne tik savo miestą, bet ir valstybę. Verti būsime tiek, kiek sugebėsime būti kartu. (iš pilietinio judėjimo „Kartu“ steigiamosios deklaracijos)