bernardinai.lt
Pasaulyje viskas tiek rimta, kad be šypsenos čia sunku ištverti. Neretai tik šypsena leidžia pamatyti viską, kas vyksta, kur kas aiškiau. Tad nepamirškite šypsotis.
1. Tupi varna ant šakos su sūrio gabalu snape. Po medžiu stovi lapė ir ilgesingai žiūri į varną. Žmonės, šią gyvenimišką situaciją pavertę, pasakėčia kažkodėl manė, kad lapei reikia sūrio. Bet iš tiesų ji sūrio neėdė, bet svajojo apie varnieną.
2. Tupi varna medyje, laiko snape sūrį. Priėjo lapė, atsisėdo po medžiu, atsivertė laikraštį ir skaito: „Kiekvieną dieną mūsų miško gyventojų gerovė didėja. Kiekvienas gyvūnas gyvena vis geriau ir geriau…“ Varna muistosi ant šakos, bet tyli.
Lapė skaito toliau: „Greitai ant kiekvieno medžio kabės po sūrio gabalą.“
„Nesąmonė“, – sukranksėjo varna, ir sūris nukrito tiesiai lapei į nasrus.
Moralas – nėra ko juoktis iš valdžios kalbų.
3. Tupi varna ant šakos, apačioje stovi lapė ir ją kalbina. Varna tyli ir snape laiko sūrį. Lapė dar kalbina. Pagaliau varna neištvėrė ir pradėjo kalbėtis su lape. Sūris iš karto iškrito tiesiai lapei į nagus.
Moralas – dažnai tik praradę sūrį įgauname žodžio laisvę. Kitas moralas – dažnai mus kalbina ne todėl, kad nori mūsų nuomonės, bet trokšta sūrio, kurį turime.
4. Atrado varna sūrio gabalėlį. Atsitūpė ant šakos ir jau skanaus, tik staiga iš kažkur atsirado lapė su didžiule lazda. Grėsmingai ja mosuodama, klastūnė prisiartino ir jau taikėsi trenkti varnai, ta vos spėjo išsisukti, bet sūrio gabalas iškrito.
Nuskrido varna ant kitos šakos, atsigavo nuo siaubo ir galvoja: „Oho, kaip pasakėčią nusprendė sutrumpinti.“
5. Tupi varna medyje, laiko snape sūrį. Apačioje stovi lapė ir apie kažką ilgai mąsto. Taip prabėgo keliasdešimt minučių, valanda. Neiškentusi varna paklausė: „Taip ir mąstysi? Nieko manęs neklausi?“
Sūris iškrito ir tiesiai lapei. Ši nustebusi pažvelgė į varną, paskui į dangų.
Moralas? Jei sūriui lemta atitekti lapei, taip būtinai ir įvyks, kad ir ką varna karksėtų.
6. Kad ir kas galiausiai suvalgytų sūrį, vis vien ekonominė statistika teigs, jog lapei ir varnai tenka po pusę sūrio.
7. Dažniausiai pasakėčios apie lapę ir varną klausytojai gailisi varnos, o ne to žmogaus, iš kurio ši sūrį pasivogė. Lapė tik atkuria teisingumą, atima iš varnos šiai nepriklausantį sūrį.
Kaip ir įprasta šių laikų teisingumui, žmogus sūrio neatgauna, šis lieka su nusikaltimais kovojančioms lapėms.
8. Labai keista, jog kuri nors žmogaus teisių gynėjų organizacija dar nepareikalavo uždrausti pasakėčią apie varną ir lapę kaip rasistinę ir seksistinę. Veikiausiai ją gelbėja tai, kad ji mus moko tradiciniais stereotipais nesuvaržyto lyčių santykio.