Seniai buvo žinoma, kad dar tarpukaryje veikusi ligoninė tarp Tilto ir Žygimantų gatvių Vilniuje bus naikinama. Ne vieno paveldosaugos specialisto, žymių lietuvių ir lenkų istorikų bei šių eilučių autorės tyrinėjimai, pagrindžiantys Biržų kunigaikščių Radvilų garsios rezidencijos, buvusios šioje vietoje, svarbą Lietuvos istorijai, turėjo būti žinomi už paveldą atsakingoms institucijoms. Čia stovėję rūmai, pastatyti prieš 1546 m. (nes tais metais minimi Žygimanto Augusto sąskaitose), priklausė etmonui ir Vilniaus kaštelionui, Barboros Radvilaitės tėvui, Jurgiui Radvilai, už karinius nuopelnus gavusiam pravardę Herkulis. Renesansinių koklių kolekcija iš jo rūmus šildžiusių krosnių buvo aptikta netoliese, kasinėjimai vyko prieš vykdant Mindaugo tilto statybas. Dabartinių Valdovų rūmų archeologinių tyrimų metu ne kartą teko girdėti, kad šių Radvilų rūmų vieta nusipelno tokių pat kaip Valdovų rūmai išsamių mokslinių archeologinių tyrimų. Po Jurgio Radvilos mirties 1541 m. rūmai atiteko jo sūnui, Vilniaus vaivadai ir didžiajam LDK etmonui Mikalojui Radvilai Rudajam. Kaip tik jo laikais rūmai pradėjo plėstis, XVI a. pabaigoje juos valdė Rudojo sūnus Mikalojus Kristupas, pravarde Perkūnas, o po jo mirties 1604 m. – pastarojo palikuonis, Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila. Kas yra žinoma apie seniausią garsios rezidencijos laikotarpį? T. Narbutas pateikia Barboros Radvilaitės motinos sodo aprašymą; galima paskaityti Jonušo Radvilos rūmų inventoriaus, sudaryto 1620 m. jau po jo mirties, ištraukas. Rūmai, atitekę jo antrajai žmonai Elžbietai Sofijai von Hohenzollern, susidėjo iš dviejų pastatų: senųjų rūmų, vadinamų „Kryžminiais“, dabar tebeglūdinčių po žeme, maždaug po dabartine transformatorine bei iš dalies po Administracinio teismo kiemo korpusu; ir naujųjų, vadintų „Didieji mūriniai rūmai“, išpuoselėtų Jonušo Radvilos, kurių dalis buvo atkasta ir tyrinėta 2018 m. Senuosiuose „Kryžminiuose“ rūmuose buvo damų kambariai. Galima spėti, kad kaip tik šiuose rūmuose kadaise gyveno Barbora Radvilaitė. Naujuosiuose rūmuose buvo reprezentacinis medžiu išmuštas valgomasis, kuriame kabojo 19 paveikslų, vaizduojančių batalines scenas. Vienas iš jų buvo išskirtinis, pakabintas atskirai virš valgomojo indaujos arba kredenso, jis vaizdavo 1514 m. LDK kariuomenės pergalę mūšyje prie Oršos. Šis didelis ant medžio lentų tapytas paveikslas išliko ir dabar saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. 2014 m. minint 500- ąsias mūšio metines, paveikslas buvo eksponuojamas Vilniuje, Chodkevičių rūmuose.
Valgomajį puošė abiejų rūmų šeimininkų – Jonušo ir Elžbietos Sofijos portretai, inventoriuje minima, kad Jonušas buvo pavaizduotas husaro apranga. Nuo lubų leidosi didžiulis žalvarinis sietynas. Atskirai buvo surašyti prabangos daiktai, sidabro indai ir daugybė įvairiausių itin vertingų dirbinių. Jonušas Radvila amžinojo poilsio atgulė Dubingiuose, o jo rūmus užaugęs ėmėsi valdyti jo sūnus Boguslovas. Jam teko atstatinėti juos po karo su Maskva, o jo dukrai Liudvikai Karolinai Radvilaitei – kovoti su giminaičiais iš Nesvyžiaus dėl savo palikimo. Bet nepalankūs laikai ir grobstymai neįveikė senovinių mūrų – abiejų pastatų, sujungtų galerija, konfigūracija dar vis matoma 1798 m. Rusijos kariškio F. Chomentovskio sudarytame Vilniaus plane, jie pavaizduoti romantikų grafikoje ir akvarelėse. Senuose planuose gerai matoma „Kryžminių“ rūmų forma. Pastatai buvo galutinai demontuoti 1828 m., o plytos panaudotos pirklio Kosobudzkio karčiamai Vilniaus priemiestyje, prie Liepkalnio gatvės pastatyti.
Bet pats įstabiausias šios rezidencijos bruožas buvo sodai. Iš visų pusių rūmų pastatus supo iš Italijos ir Prancūzijos atėjusi žmogaus rankų išpuoselėtos gamtos mada. Du sodai su labirintais, kaip rodo XVII a. nubraižyti rezidencijos planai iš Radvilų archyvo Varšuvoje – vienas į pietus arba į dabartinę Tilto gatvę nuo „Didžiųjų mūrinių“ rūmų, kitas – į vakarus, jau už dabartinės Radvilų gatvės, kuri susiformavo įvažiavimo į rezidencijos šiaurinį kiemą vietoje. Į rytus, dabartinio Naujojo arsenalo pusėn plytėjo rūmų tvenkiniai – prisiminimas apie Baboros gulbes? Ar tokia topografija nenusipelno įvardinimo „Mažasis Vilniaus Tuileries“?
Jau vien šių valstybės veikėjų išvardinimas ir šiai giminei priklausiusios Lietuvos ir Lenkijos valdovo žmona tapusios Barboros Radvilaitės asmuo sakralizuoja šią vietą. Užburianti mielės istorija, įkvėpusi ne vieną istoriką jau devynioliktame amžiuje ir ne vieną kūrėją dvidešimtame, dabartinėje miesto topografijoje atsiveria tik vaizduotės pagalba. Naujieji Žygimanto Augusto rūmai, pastatyti 1545 m. ir fasadu atsukti į Vilniaus kaštelionaitės rezidenciją, virto arsenalu, priešais juos plytėjęs sodas su tvenkiniais ir poetiškai istoriko Mykolo Balinskio aprašytomis gulbėmis, apaugo senais medžiais, o Barboros rūmai, kuriuose jaunasis valdovas kažkada dažnai lankėsi ir slapta susituokė su mylimąja 1547 m., išnyko po XIX a. pabaigoje iškilusiomis Tiškevičių rezidencijomis. Tačiau neskubėkime jų teisti. Biržų paveldėtojas archeologas Mykolas Tiškevičius ir jo žmona Marija Radvilaitė bei Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičius, Vokės savininkas, įsigijo sklypus, pukiai žinodami jų istoriją. Tiškevičiai specialiai pasirinko šią vietą, tais laikais tai buvo vienas iš būdų išsaugoti ir puoselėti savo tapatybę. Visi trys Tiškevičių pastatai – dabartinės Vrublevskių bibliotekos – kažkada ekstravagantiškos Klementinos Tiškevičienės rūmai, gretimas – dabar jau padidintas – Administracinis teismas ir paskutinis pastatas, su oranžerija, priklausęs Trakų Vokės Tiškevičiams – tik iš dalies užėmė buvusios Radvilų rezidencijos plotus, paliekant erdvės kiemuose ir prisiminimo ženklus – istorinių reliktų kolekcijas, nedidelį parką ir žiemos sodą, į kurį būdavę perkeliami šilumamėgiai augalai iš Trakų Vokės rūmų. Ar Vilnius 700 metų minėjimo proga nenusipelno turėti tokią oranžeriją?
Visuomenei pristatomas ligoninės pastatų griovimo ir šios teritorijos tolesnio vystymo projektas (aut. architektas A. Sogaila) atrodo taip, tarsi būtų statoma ne Vilniaus širdyje, ne istoriškai susiklosčiusioje ir labai jautrioje vietoje, tampriai susijusioje su renesansine Žemutine pilimi, ne UNESCO saugomoje vietovėje, bet kažkur nykioje niekada neapgyventoje plynėje. Projektas uždusiną šią vietą, nuslopina bet kokį prisiminimo ženklą, bet kokią nuorodą į šimtmečių senumo istorinį kontekstą. Projektas yra nekontekstualus, nepratęsiantis nors minimaliai senosios urbanistinės sanklodos. Projektuojami pastatai užaukštinti (kaip visada), jų meniniai sprendimai neturi jokio ryšio su Vilniaus senamiesčio architektūra, seniai susiklosčiusia šioje vietoje. Tokie viską užmušantys pastarųjų metų konversijos projektai Vilniuje nenaujiena. Primityvus požiūris į istoriją ir negebėjimas jos interpretuoti šiuolaikinėmis formomis ir technologijomis – tokie šių projektų požymiai. Kur buvo už paveldą atsakingos valstybinės institucijos, kai ši dvarvietė buvo skaidoma sklypais ir išparduodama gabalais? Kodėl nebuvo suformuluotos specialios sąlygos? Išklausius projekto pristatymo, atrodo, kad niekas nieko nežino apie šią vietą, apie joje buvusią garsią Radvilų, kelių kartų Vilniaus kaštelionų rezidenciją ir daugybę mums brangių istorijų. Ar realizavus banalius šiuolaikinius gyvenamuosius penkiaaukščius ir požeminę automobilių stovėjimo aikštelę užmigs amžinu miegu Biržų Radvilų giminės palikimas?
