Jau dešimt metų trunkanti Šiaulių miesto Rėkyvos bendruomenės kova su ežerą ir aukštapelkės draustinį niokojančia užsienio kapitalo įmone – geras pavyzdys, kas laukia Žygaičių bendruomenės. Besikeičiantys Aplinkos ministerijos vadovai – kurti ir akli ne tik mokslininkų, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadoms. Europarlamentaro Rolando Pakso pagalbos prašę bendruomenininkai sulaukė akibrokšto iš europarlementaro bendrapartiečio, aplinkos ministro Valentino Mazuronio. Vietoje atsakymo bendruomenininkai sulaukė „bobučių pasakų“, kantriai visuomenei sekamų jau dešimt metų.
Grėsmė ežerui ir draustiniui
Lygiai dešimtmetis, kai Nijolės Malakauskienės vadovaujama Rėkyvos bendruomenė sukilo prieš tuo metu danų valdomą bendrovę „Rėkyva“.
Rėkyvos ežeras – vienas didžiausių šalyje, prie jo krantų prisišliejęs europiniam „Natura 2000“ tinklui priklausantis aukštapelkės draustinis, kuriame saugomos retos rūšys. Kraterį primenančiam durpynui pavojingai priartėjus prie ežero ir draustinio, pastebimai ėmė mažėti vandens lygis, ėmė sausėti saugoma aukštapelkė, padažnėjo gaisrai.
Vietiniai politikai ežeru susirūpindavo periodiškai – tik rinkimų kampanijų metu, o po to pamiršdavo. Vis dėlto visuomenininkams pavyko įtikinti Šiaulių miesto Aplinkos skyrių, kuris pasirūpino užsakyti Lietuvos geologijos ir geografijos instituto tyrimą. Prieš penkerius metus paskelbtos mokslininkų išvados gyventojų nuogąstavimus patvirtino ir atskleidė didesnes – visos Lietuvos – problemas.
Nuotrauka iš palydovo.
Pelnas – durpininkams, nuostoliai – valstybei
Keletas didesnių gaisrų, ir ežerą nuo durpyno karjero skirianti trapi durpių juosta gali neatlaikyti. Sausinant durpyną drauge sausinamas ir aukštapelkės draustinis, todėl kyla pavojus saugomoms rūšims.
Lietuvos geologijos ir geografijos instututo mokslininkai suskaičiavo, kad mokesčiai už kasamus gamtos išteklius yra tokie maži, kad prireiktų daugiau kaip tris šimtus metų kasti durpes, kol pavyktų sukaupti durpynui rekultivuoti reikiamas lėšas. Durpių – dar keliems dešimtmečiams, o nuostoliai, kuriuos teks padengti valstybei, skaičiuojami 60 milijonų litų.
Gamtos ištekliai bendrovei „Rėkyva“, durpes kasančiai ir Rokiškio rajone, atiteko be konkurso. Kaip ir kitoms durpynus eksploatuojančioms įmonėms.
Pačių durpininkų duomenimis, per metus iškasama apie du milijonus kubinių metrų durpių, kurių 95 procentai eksportuojami į užsienį. Kubinis durpių metras kainuoja apie 38 litus. Taigi pelnas – apie 76 milijonus litų. O kiek tenka valstybei? Katės ašaros – po du litus už iškastą kubinį metrą.
Nepalankios tyrėjų išvados
Kadangi ir Aplinkos ministerija, ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas buvo kurti ir akli, kilo klausimas, ar tam įtakos neturėjo dosni bendrovės „Rėkyva“ parama Naujajai sąjungai (socialliberalai), kuri į Aplinkos ministrus tuomet buvo delegavusi Artūrą Paulauską. Tiesioginių sąsajų su parama Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyba tuomet nenustatė: parama skirta dar iki aplinkos ministru paskiriant A. Paulauską, nors jo kandidatūra Seime jau buvo įvardyta.
Vis dėlto tyrėjai nustatė, kad durpės kasamos ir durpynas plečiamas neatlikus poveikio aplinkai vertinimo. Ir įvardijo Europos direktyvą, kurioje nurodyta: „bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti, individualiai arba su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas“.
Tyrėjai rekomendavo įvertinti atsakingų Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento tarnautojų darbą, o tyrimo medžiagą persiuntė Šiaulių apygardos prokuratūrai.
Ministrai tūpčioja aplink bendrovę
Prokuratūra ikiteisminio tyrimo nepradėjo, poveikio aplinkai vertinimo nereikalavę tarnautojai liko nenubausti. Vietoje poveikio vertinimo bendrovė „Rėkyva“ pažadėjo vykdyti durpyno „stebėseną“ ir pasamdė tą patį Lietuvos geologijos ir geografijos institutą. Vietinei žiniasklaidai buvo pametėta keletas užsakymų ir rėkyviškiai liko vieni kovoje su danų kapitalo bendrove.
Kurčias liko ir A. Paulauską ministro kėdėje pakeitęs Gediminas Kazlauskas, apie kurio viešnagę pas durpininkus rėkyviškiai po to dar ilgai kalbėjo. Laukiamas svečias bendrovėje buvo ir tuometinis A. Paulausko bendražygis, dabar į trečią – socialdemokratų – partiją įstojęs šiaulietis Seimo narys Valerijus Simulik.
Istoriją tenka priminti todėl, kad atsakymą rengę V. Mazuronio vadovaujamos ministerijos klerkai mažų mažiausiai užsiiminėja demagogija. Ydingas jau pats būdas, kaip buvo atliekamas tyrimas.
Tyrimus perka pati bendrovė
Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos suformuluotas išvadas europarlamentarui Rolandui Paksui nusiuntė Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacija, kuriai vadovauja rėkyviškė Nijolė Malakauskienė. Į europarlamentarą kreiptasi todėl, kad tyrėjų išvadose minima pažeista Europos Sąjungos direktyva.
Ką daro R. Pakslas? Prašymą persiunčia bendrapartiečiui, aplinkos ministrui V. Mazuroniui. Šis sudaro komisiją, kurioje pasitelkia Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento tarnautojus, kuriems ir grėsė nemalonumai dėl neatlikto poveikio aplinkai vertinimo.
Departamento klerkai nuvažiuoja į durpyną, apžiūri keletą griovelių (reikėjo parodyti, kad „reaguoja“?) ir vėl surašo tas pačias „bobučių pasakas“, kurias siuntinėja jau dešimtmetį: girdi, bendruomenininkų teiginiai „neatitinka tikrovės“.
Apie tyrėjų išvadas ir poveikio aplinkai vertinimą – ir vėl nė žodžio. Tačiau reikšmingais pripažįstami tyrimai, kuriuos užsakinėja pati bendrovė „Rėkyva“. Tarsi apmokamų studijų autoriai šoktų ne pagal užsakovų muziką.
Pasakų sezonas tęsiasi
Neilgai trukus nauji savivaldos rinkimai, kandidatai vėl prisimins Rėkyvos ežero ir draustinio problemas, kaip dabar skambiai, deja, tik liežuviais, žygaitiškiais rūpinasi matulevičiai ir salamakinai.
Bendrovė „Rėkyva“, kurios akcijas iš danų perpirko vokiečiai, nė iš tolo negali lygintis su tokiu milžinu kaip „Chevron“, todėl jau dabar akivaizdu, kad amerikiečių kompanijai tapus nugalėtoja gyventojams teks dešimtmečiais beviltiškai daužyti galvas į politikų ir valdininkų suręstą sieną. Ir klausytis jau išbandytų, masiniam tiražavimui parengtų „bobučių pasakų“.
Dar ne pabaiga
Nespėliosime, kokių Aplinkos ministerijos klerkų sekamų „pasakų“ prieš miegą mieliau klausosi Europos Parlamento narys R. Paksas. Viešai pakartosime klausimus, į kuriuos neatsakė nei jis, nei jo bendrapartietis V. Mazuronis (žr. pateikiamą susirašinėjimą):
Pirma, kodėl nėra kaupiamos lėšos tokiems kaip AB „Rėkyva“ durpynams rekultivuoti?
Antra, kodėl nesilaikoma Europos direktyvos 92/43/EBB 6 str. 3 dalies (prievolė įvertinti poveikį aplinkai)?
Ir trečia. Kadangi V. Mazuronio žmona dirba Specialiųjų tyrimų tarnyboje, manykime, ministras – skaidrus kaip krikštolas. Ar ministras neturi silpnybės pavaldinių pasakėlėms, spręsime iš jo atsakymų.
Viena iš nedaugelio Lietuvoje likusių aukštapelkių paversta dykyne, kuriai rekultivuoti, anot mokslininkų, prireiks 60 milijonų litų. Po to, kai milijonus susižėrę užsieniečiai dings iš Lietuvos. Nuotraukos iš Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės archyvo.