Edmundas Jakilaitis | LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“ | LRT.lt
Europos statistikos agentūra „Eurostat“ teigia, kad jau po 30-ies metų Lietuvoje gyvens vos 2 mln. žmonių, o per 40 metų Lietuvoje liks pusė tiek gyventojų, kiek buvo 1990-aisiais. Iki šiol daryti sprendimai rezultatų neduoda. Emigracija vėl ėmė augti. Kokie sprendimai gali stabdyti emigraciją bei didinti vaikų gimstamumą?
Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su sociologu, ekonomistu, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėju Romu Lazutka, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovu Boguslavu Gruževskiu ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadove Audra Sipavičiene.
Ar jus nustebino 2016 m. duomenys, kad po pertraukos Lietuvoje vėl ėmė augti emigracija ir ji perkopė 50 tūkst. ribą?
A. Sipavičienė: Nustebino 2015 m., kai iš principo mažėjanti tendencija pasikeitė į vėl augančią. 2015-2016 m., kai ekonomika gerėja, ekonominiai rodikliai auga (BVP, vidutinis darbo užmokestis, lyginant su centrinės Europos vidurkiu), bet tuo pačiu labai sparčiai auga emigracija. Tai yra tiesiog nenatūralu.
Pone Lazutka, kodėl taip yra? Gal čia mes neteisingus skaičius matome ar esmė slypi kažkur kitur?
R. Lazutka: Mes matome vidutinius skaičius. Ekonomika auga, tuos skaičius mes perskaičiuojame vidutiniškai vienam gyventojui, tačiau žmonės uždirba labai skirtingai. Makro lygmeniu matome, kad nacionalinių pajamų dalis darbui yra mažesnė nei aplinkinėse šalyse ir juo labiau Vakarų šalyse, kas reiškia, kad algos yra mažos.
Tai reiškia, kad ekonomikos dalis, skiriama darbo užmokesčiui Lietuvoje, santykinai yra mažesnė nei kitose šalyse?
R. Lazutka: Taip, ji yra apie 50 proc., o kitose šalyse – apie 60 proc., tai iš karto galėtume sakyti, kad algos Lietuvoje galėtų būti 20 proc. didesnės, nei yra dabar. Tai jau būtų reikšminga. Kitas dalykas – kad žmonės uždirba pajamas kitais būdais. Dar atsimenu senus laikus, kai sakydavo tokį pasmerkimą „o, kad tau tektų gyventi iš algos“. Tai, deja, Lietuvoje taip pat tokią sistemą turime.
Žmonių, kurie gyvena „iš algų“, algos yra labai mažos. Minimalią algą ir mažiau uždirba 20 procentų. Tai – tie žmonės, kurie negauna vokelio, neturi kažkokio individualaus verslo ar veiklos, tad jiems išgyventi yra labai sunku. Šiandien pavarčiau Darbo biržos puslapį. Ten yra forma, kaip darbdaviai ieško darbuotojų. Tai langelyje, kur reikia įrašyti darbo užmokestį, rašo „mokama 2 k./mėn.“, o dydžio labai daug kas nerašo. Ten, kur rašomas, atlyginimai tikrai neadekvatūs, pavyzdžiui, ieškomas dizaineris su universitetiniu išsilavinimu už 500 eurų, socialinis darbuotojas su universitetiniu išsilavinimu taip pat už 500 eurų. Žodžiu, algos yra labai menkos, o pati darbo rinka veikia labai neskaidriai. Vienas geras dalykas, kad nuo šių metų „Sodra“ pradėjo skelbti vidutines algas.
Pone Gruževski, kaip jūs matote padėtį? Kur priežastys, kad augant ekonomikai pradėjo augti ir emigracija?
B. Gruževskis: Problema yra ta, kad pelnas ir pajamos pasiskirsto netolygiai. Čia pagrindinė priežastis. Nacionalinį turtą kuriame visi, o juo pasinaudoja nedidelė gyventojų dalis. Tai parodo migracijos tendencijos. Mes akcentuojame, kad darbo užmokesčio prieaugis sparčiai auga, bet parodome vidurkį. Pirmiausia išvažiuoja žmonės, kurie uždirba iki 700 eurų į rankas.
Jei palygintume įmonių pelnus su apyvartomis, tai taip pat nėra kažkokie stebuklingi skaičiai.
R. Lazutka: Nes pelnai yra apmokestinami. Randama būdų, kaip iš įmonės paimti lėšas neparodant pelno.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lrt.lt ČIA.