Vasario 24d. daugelyje Lietuvos miestų įvyko antikariniai mitingai, paremiant kovojančią už savo laisvę Ukrainą niekšingo Rusijos karinio užpuolimo akistatoje. Gausiausias iš mitingų įvyko prie Rusijos ambasados Vilniuje, Boriso Nemcovo aikštėje.
Tikriausiai niekam nebus paslaptis tai, kad šį mitingą vakar nuo 19 val. transliavo LRT TV, vadinamasis nacionalinis transliuotojas. Kaip buvo galima pastebėti iš tiesioginės transliacijos, didžioji susirinkusių į mitingą dalyvių dalis buvo jaunimas, kas ypač pradžiugino širdį, matant išsiliejusį į didžiulę jūrą, su švieselėmis rankose nuostabų atžalyną.
Tačiau mitingo transliacijos stebėjimo metu palaipsniui sunkėsi į paviršių ir galiausiai prasimušė kažkoks kartėlis, kurio užgimimo priežasčių iš pradžių nesupratau, o šiandien vis dar tebegalvoju – ar reikėtų išviešinti savo nerimastingas abejones tokioje delikačioje situacijoje, kai kalbame apie broliškos šalies kovos už savo laisvę paramą ir mūsų solidarumo paviešinimą?
Gal geriau būtų nutylėti, nuryti kartėlį, užgniaužti savo subjektyvius įsivaizdavimus vardan visus mus vienijančios, nelygstančios, visam civilizuotam pasauliui objektyviai svarbios laisvės vertybės? Kita vertus, tas pats vidinis balsas man kužda, kad savo abejones dėl laisvės idėjos devalvacijos reikia apreikšti kuo greičiau, nebelaukiant Godo, nes kitą kartą jau gali tekti rinktis į mitingus, budinančius mūsų šalies karinio pasipriešinimo agresoriui dvasią.
Vakarykštė mitingo transliacija dar kartą paryškino didelė mūsų bėdą, kad nacionaliniu transliuotoju vadinama TV ne tiek atspindi įvykį, kiek jį režisuoja. Kas be ko, turiu galvoje ne tai, kad TV nėra ir negali būti toks veidrodinis tikrovės atspindėjimas, kaip pasaulis galimai atsispindi Dievo akyje, net vadinamieji realybės šou yra stipriai režisuojami, vyksta pagal daugiau ar mažiau iš anksto numatytą fabulą, tačiau LRT laidų, kaip matėme, net įvykio iš aikštės reportažo režisūra neretai yra kraštutinai tendencinga, atspindi tik vieną, dažniausiai klaikiai sukalkėjusią oficiozo nuomonę, sukuriant nesveiką įspūdį, kad čia iš tiesų viskam vadovauja, už užkulisių diriguoja brežnevizmo dvasia.
Tai ypač skaudžiai pasimatė šio mitingo transliacijos metu, kai valingai buvo bandoma įpiršti nuomonę, kad Ukrainos laisvė rūpi tik šiandieninės valdžios klikos Lietuvoje žmonėms, užmerkiant akis, kad vadinamasis pažangizmas, ideologiškai aptarnaujantis nuosmūkio politikos poziciją visame pasaulyje, didžiausia dalimi lėmė V.Putino iškilimą ir jau dešimtmetį su viršum besitęsiantį abejingumą Ukrainos laisvės kovai.
Neįmanoma nepastebėti, kad mitingo metu, nežiūrint tariamos balagano įvairovės, toną uždavė oficiozo trubadūrai (neminėkime jų, nepopuliarinkime nelaimėlių vardo be reikalo), brežnevizmo dvasios režisieriui atsiribojant nuo tų galimų kalbėtojų, kurie laisvės idėją artikuliuoja nepalyginamai aktualiau, tačiau nepataiko į vadinamojo pažangizmo kanoną. Todėl mitingo vedėjas nuo scenos vis labiau darėsi panašus į tą vienakojį herojų, kuris stovi į publiką šonu, tokiu būdu bandydamas nuslėpti savo vienpusiškumo luošumą.
Taigi, kad ir kaip tai skambėtų nejaukiai, vakarykštė LRT laisvės mitingo transliacija liudija faktą, kad ši televizija pasiekė aukščiausią pasirinkto kelio fermentacijos tašką ir šiandien jau visiškai teisėtai gali būti tituluojama dvarovizijos vardu.
Tarkime, kad nėra jokio reikalo puoselėti iliuzijų, kad tokia dvarovizija galėtų kada nors peržengti savo prigimtį ir, išlindusi iš nuosavo ideologinio nususimo kokono, vardan tikros laisvės idėjos aktualizacijos pasikviestų į savo režisuojamus masinius renginius kalbėtojus iš Šeimų maršo organizatorių, suteiktų tribūną Nacionalinio susivienijimo intelektualams arba bent tokiam neutraliam mūsų gyvenimo stebėtojui kaip kultūrininkas Darius Kuolys.
Tačiau bjauriausia niekšybė yra tai, kad mitingo metu, renkant aukas karo pabėgėliams iš Ukrainos, nė vienu žodeliu nebuvo užsiminta apie tuos visuomenininkus Lietuvoje, taip ir dorai nusiteikusius verslininkus, kurie jau ilgiau nei dešimtmetis savo iniciatyvą organizuoja pagalbos krovinius Ukrainai, savo gyvenimą yra pašventę didesniam Ukrainos saugumo užtikrinimui, net jeigu tokia jų geranoriška veikla toli gražu savaime neišsprendžia problemos.
Tikriausiai aš kažką pražiopsojau (vieną akimirką buvau išėjęs į virtuvę užsiplikyti arbatos), nes nepastebėjau, kad į sceną kažkas būtų pakvietęs pasisakyti, paprašytas paraginti žmones sekti savo pavyzdžiu, Jonas Ohmanas, garsusis labdaros karavanų Iš Lietuvos organizatorius. Tačiau toks akibrokštas tik dar labiau paliudija J. Ohmano garbę, jo nepriklausymą prisitaikėlių svitai.
Buvau pasižadėjęs nekalbėti apie oficiozo trubadūrus, tačiau negaliu susiturėti nepastebėjęs, kad su niekuo nepalyginama laisvės idėjos išniekinimo mizanscena buvo Remigijaus Šimašiaus, apsigobusio laisvos Ukrainos vėliava, pasirodymas mitingo scenoje, mums niekaip neprisiverčiant užmiršti, kad būtent šis veikėjas įdavė Baltarusijos laisvės kovotojus tironui, taip pat pasižymėjo kaip pamišėlis, su ligotu užsidegimu puolęs sunaikinti Lietuvos kovų už savo laisvę atminimo ženklus Vilniaus mieste.
Kažkur netoli panašaus santykio su mūsų istorija yra apsistojęs ir kitas to vakaro laisvės mitingo kalbėtojas nuo scenos, o būtent istorikas, Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, neseniai delfi.lt publikacijoje bandęs įpiršti mintį, kad institucijų pažanga yra žengimas patologijos linkme (taip iš tiesų ir yra suprantamas vėžio progresas), drauge nesugebėjęs nuslėpti savo entuziastingo įtikėjimo, kad neva ne tauta, o elitas lemia istorinius pasirinkimus.
Tai tokia ir yra paslaptis – kaip laisvę supranta dvariškiai?