savastis.lt
Retkarčiais pasižiūriu Rusijos TV. Ir nuolat girdžiu: „Netrukus neliks Lietuvos vardo pasaulio žemėlapyje. Ne, jų niekas neužpuls… Jie susinaikins patys…“
Jeigu domėsimės pasaulio istorija, nesunkiai įsitikinsime: vienos tautos buvo sunaikintos užsienio grobikų, kitos pačios išsigimė. Koks mūsų likimas? Ardant Rusijos imperiją, pasivadinusią Tarybų Sąjunga, mes buvom avangarde. O dabar? Prieš pradėdami kalbą, kas vyksta mūsų krašte, prisiminkime istorijos pamokas.
Rusija kaip valstybė formavosi neturėdama išėjimo prie jūros. Caras Petras I suprato, kad išėjimas prie jūros būtinas. Tam jis pašventė savo gyvenimą. Jam pavyko įveikti Livoniją ir išeiti prie Baltijos jūros ir įkurti pirmąjį Rusijos uostą prie Baltijos jūros, žinomą Peterburgo vardu. Kitiems Rusijos carams pavyko atsidurti ir prie Juodosios jūros. Žlugus Tarybų Sąjungai, Rusijos geografinė padėtis iš esmės pasikeitė. Neatsitiktinai V. Putinas šį vyksmą pavadino didžiausia XX amžiaus katastrofą, kurios pasekmes būtina atitaisyti. Ieškoma silpniausių grandžių. Ir žvilgsnis nukrypo į mūsų kraštą.
Be to, po Antrojo pasaulinio karo Rusijai kaip karo grobis atiteko Karaliaučiaus kraštas, kuriame įkurdintos karinės bazės ir vienintelis neužšąlantis jūros uostas Baltijos jūroje. Rusija neturi tiesioginio sausuma susiėjimo su šiuo kraštu, o tai jai būtina. Norėdami geriau suprasti, kas vyksta mūsų krašte, prisiminkime įvykius Kryme, kuriame pavyko inscenizuoti chaosą, po to – okupuoti, nes iš Ukrainos tik nuomojo Sevastopolio karinę bazę ir uostą, kurios sutartis turėjo būti peržiūrėta.
Dabar grįžkime į Lietuvą.
1991–1992 metais buvau tikrojo lietuvio Balio Gajausko vadovaujamos komisijos užsienio specialiųjų tarnybų veiklai Lietuvoje tirti narys. Tada man buvo prieinami visi Lietuvoje išlikę archyvai. Pažvelkime.
1989 metų ataskaitoje savo šefui Maskvoje Lietuvos KGB vadas generolas E. Eimuntas rašė, kad, matyt, po 1990 metų vasario rinkimų LTSR skelbs nepriklausomybę ir kad KGB tam pasiruošusi: veiks 6377 agentai (jų kartoteka mūsų nepasiekė). Kiek išliko, nežinoma. Kaip žinome, KGB funkcijas perėmė FSB.
Kitas ne mažiau įdomus dokumentas – 1990 m. balandį planas generolo S. Caplino parengtas „Metel“ („Pūga“), kuris būtų realizuojamas paskelbus „Ypatingąją padėtį“. Jame įvardinti 273 pavojingi asmenys, o R. Ozolas, B. Genzelis, R. Gudaitis, Z. Vaišvila, A. Juozaitis, P. Vaitiekūnas, A. Medalinskas, A. Skučas, A. Terleckas ypač pavojingi (juos tikslinga likviduoti), tarp 273 yra 7 TSRS liaudies deputatai, nors jie buvo atsisakę mandatų, tačiau jų atsisakymas nebuvo pateiktas TSRS deputatų suvažiavimui, vadinasi, teisiškai jie vis dar buvo deputatai. Planui realizuoti buvo sudaryta 50 vykdytojų grupės. Jose negalėjo būti etatinių KGB darbuotojų. Apie jų sąstatą duomenų neturime, žinome tik patį faktą. Manau, tos struktūros veikia. Pasak V. Putino, buvusių kagėbistų nebūna.
Kas inspiruoja mūsų kultūros, švietimo ir mokslo ministrių veiklą? Okupacijos metais dėtos pastangos, kad Vilniaus universitete būtų atkurta Lietuvos istorijos katedra, dabar ji panaikinta. Žengiama dar toliau: rengiamasi likviduoti Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedras. Naikinama Baltistikos katedra. Ar neįsidėmėjome vasarą Lietuvoje apsilankiusio pasaulinio garso italų mokslininko Gvido Mikelinio pastebėjimo per TV, kad jis neįsivaizdavo, jog nepriklausomoje Lietuvoje gali taip smukti mokslas. Deja, ir po interviu mus valdantiems nepasidarė gėda ir jie šia kryptimi veikia toliau.
Iki Nepriklausomybės mumis žavėtasi. Tada buvom vieningi. Skaldymasis prasidėjo vos paskelbus Nepriklausomybę: iš pradžių buvo skirstoma į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“. Vėliau pradėti juodinti Sąjūdžio pirmeiviai (šis procesas tęsiasi iki šiol). Po kiek laiko ir Vasario 16-os Signatarai (prisidengiama „žodžio laisve“) šmeižiami. Atsiranda nauji herojai. Girdžiu, kad J. Pilsudskiui reikia statyti paminklą, o Vyčio paminklo šalininkai esą nesupranta šio laikmečio dvasios. Vadinasi, Valstybės simboliai, kaip ir pati Valstybė, atgyvena.
Argi ne to siekė bolševikai teigdami, kad egzistuoja tik klasės, reikia kurti Visapasaulinę erdvę, o ne skaldytis į valstybes, tautas. Pasak jų, patogiausia būtų rusų kalba. Neabejojam, kad bolševizmas, prisidengęs „proletarinio internacionalizmo“ vėliava, rusiškojo imperializmo reiškėjas.
Galbūt ne visi skaldymo šaukliai supranta savo veiksmų sekas. Esu tikras, K. Škirpa buvo Lietuvos patriotas, tačiau negalima jo veiksmų vertinti vienareikšmiškai, kaip negalima vienareikšmiškai vertinti ir Salomėjos Nėries bei P. Cvirkos. Būčiau prieš, jeigu būtų Kosto Kubilinsko gatvės. Bet juk nei K. Škirpa, nei P. Cvirka nieko nežudė. Jų nuodėmių ieškojimas veda prie tolesnio tautos skaldymo.
Mano galvoje kirba mintis: šiems procesams diriguojama. Tai, ką girdžiu iš S. Skvernelio, kitaip kaip Valstybės išdavimu nepavadinsiu. Mūsų Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Šis straipsnis gali būti pakeistas referendumu, „jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę“. Tuo tarpu S. Skvernelis užsimojo savo vyriausybės iniciatyva atsisakyti valstybinei kalbai valstybinės kalbos statuso ir pereiti prie dvikalbystės. To daryti mūsų krašte neišdrįso jokie XX amžiaus okupantai. Taigi, akivaizdu, iš kur vėjai pučia. Taigi, manau, kad minėtos ministrės vykdo užduotis.
Jeigu šis Seimas turi bent kiek politinės valios ir jaučia atsakomybę už savo valstybės likimą, tokį veikėją turi atstatydinti, o atitinkamos tarnybos –išaiškinti, kaip panašūs veikėjai atsiduria tokiuose postuose, antraip, liūdnos mūsų perspektyvos.
Bronius Genzelis yra prof. habil. dr., Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Tarybos narys, Kovo 11-osios Akto signataras
2017 m. gruodžio 16 d.
Trumpa replika.
Konceptualus Lietuvos valstybingumo gynimas Lietuvos 100-čio išvakarėse. Visos problemos kyla, kaip sakė Dionyzas Poška, „žvakelių degiojimas svetimose bažnyčiose“. „Vien tik auksas valdo mus ir garbės troškulio partija“ šiandien naikina Lietuvos svajonę – savą valstybę. Valstybiškai prisimename kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas, metęs jo paties gerbtą Vincą Kudirką, nubėgo pas Leniną, o A. Sniečkus – pas Staliną kurti imperijos. Lygiai taip pat dabar eilė mūsų politikų, metę šimtametę Lietuvą, nurūko į Briuselį kurti „teisingausią“ imperiją (devynių Europos intelektualų 2017 m. spalio mėnesio pareiškimas).
Dėl rašytojų, tai valstybiškai vertintina ne kūryba, o žalinga, nusikalstama priešvalstybinė reikšminga kolaborantinė veikla, kuriai valstybinė edukacinė pagarba nedera.