Lukiškių bunkerio apologetika I. Makaraitytės vedamoje TV laidoje
Berods, net du vakarus iš eilės (lapkričio 27 ir 28 dienomis) žurnalistė Indrė Makaraitytė INFO TV televizijoje kalbino savo pašnekovus Lukiškių aikštės memorialo klausimu. Stebino žurnalistės šališkumas, neobjektyvumas, o gal ir dalyko nežinojimas, pridengtas visažinyste. Žiūrint laidas susidarė įspūdis, kad laidos vedėja stengiasi įteigti žiūrovams, kad Vyčio šalininkai nemoka pralaimėti, ignoruoja neva demokratišku būdu bei kompetentingų profesionalų išrinktą projektą, kelia niekuo nepagrįstą triukšmą.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nepasitenkinimas dėl skandalingų Kultūros ministerijos veiksmų, Vilniaus mero pareiškimų kilo ne pralaimėjus projektui su Vyčiu, kaip buvo bandoma įteigti I. Makaraitytės laidose, bet daug anksčiau, vos tik Kultūros ministerija pavedė vadinamąsias Kūrybines dirbtuves organizuoti aršiu „antipaminklizmu“ pagarsėjusiam Šiuolaikinio meno centrui (toliau ŠMC), pastarajam sudarius akivaizdžiai šališką, minėtu „antipaminklizmu“ užsikrėtusią projektų vertinimo komisiją, kurioje buvo tik vienas, ir tas Vilniaus savivaldybėje dirbantis ir nuo jos priklausomas architektas M. Pakalnis, dvi komisijos narės, pasirašiusios peticiją ,,Už laisvą Lukiškių aikštę“, kurioje reikalauta Lukiškių aikštėje nestatyti jokio paminklo. Kaip žinoma, šita komisija iš 30 Kūrybinėms dirbtuvėms pateiktų idėjų slaptai, neaiškiu būdu išrinko penkias idėjas tolimesnei atrankai ir tobulinimui. Tie penki komisijos atrinkti projektai taip pat buvo susilaukę aštrios kritikos dar iki konkurso rezultatų paskelbimo.
Kultūros ministerijos bei ŠMC organizacinę veiklą ir atrinktus penkis projektus dar iki konkurso rezultatų paskelbimo daugelyje publikacijų aštriai kritikavo ne kokie tai anoniminiai rėksniai, bet dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas A. Každailis, Kovo 11 akto signataras L. N. Rasimas, šiuo klausimu paskelbę net po kelis straipsnius, rašytoja, Kovo 11 akto signatarė V. Jasukaitytė, rašytojas L. Jakimavičius, rašytojas dr. V. Rubavičius, architektas profesorius A. Vyšniūnas, architektas dr. L. A. Dringelis, architektas A. Karalius, skulptorius V. Simanavičius, profesoriai filosofai V. Radžvilas, K. Stoškus, istorikė profesorė R. Čepaitienė, istorikas T. Baranauskas, kun. R. Grigas, publicistai, visuomenės veikėjai, politologai A. Medalinskas V. Valiušaitis, V. Narbutas, V. Sinica, G. Karosas, D. Petkus, V. Astas ir kiti. A. Medalinskas ir V. Sinica šiais klausimais rašė ne vieną kartą. Minėtų autorių publikacijos ir pasisakymai buvo skelbti žinių portaluose „LRYTAS.LT“, „LIETUVOS ŽINIOS.LT“, „ALKAS.LT“, „TIESOS.LT“, „POZICIJA.LT“, „PRO PATRIA.LT“. Iki konkurso rezultatų paskelbimo, atrodo, nebuvo nė vienos bent kiek solidesnės publikacijos, kurioje Kultūros ministerijos ir ŠMC veikla būtų vertinama teigiamai. Jei ir buvo publikacijų be kritikos, tai tik su informacinio pobūdžio medžiaga apie projekto vykdymo eigą.
Kai tik pasirodė pirmieji akivaizdžiai apgailėtini minėtų Kūrybinių dirbtuvių bei projektų atrankos ir vertinimo komisijos darbo rezultatai, visuomeninis judėjimas „Vilniaus forumas“ paskelbė pareiškimą, kuriame konstatuojama, jog: „Daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė, […] visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų“ ir reikalaujama Kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonsson, kaip nesugebančios ar nenorinčios deramai spręsti paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje klausimą, atsistatydinimo ar atstatydinimo. (žr. „Vilniaus forumas kviečia pasirašyti peticiją-pareiškimą dėl Lukiškių aikštės memorialo“ // Tiesos.lt redakcija. 2017 m. spalio 10 d.).
Vilniaus forumo iniciatyvinė grupė parengė peticiją su atitinkamais reikalavimais ir paragino neabejingus piliečius ją pasirašyti. Lapkričio 29-tosios duomenimis šią peticiją jau pasirašė 1732 žmonės. (žr.: Peticijos.com. Dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje).
Spalio 30 dieną įvykusiame visuomeninių judėjimų „Talka kalbai ir tautai“ bei „Vilniaus forumas“ atstovų susitikime buvo aptartos ne tik ilgalaikio bendradarbiavimo siekiant išsaugoti Tautą ir Valstybę pagrindinės kryptys ir būdai, bet ir pasirengimas „Talkos“ inicijuojamam mitingui, kuriame buvo reikalaujama įtvirtinti Lukiškių aikštės, kaip valstybės reprezentacinės aikštės, statusą ir tinkamai įamžinti istorinius Lietuvos valstybingumo siekius bei žuvusiųjų už šalies Laisvę atminimą. Mitingas įvyko lapkričio 17 dieną, 12 valandą Lukiškių aikštėje.
Taigi sakyti, kad protestai, „triukšmas“ kilo pralaimėjus yra akivaizdi netiesa, bet ją eskaluojant, matyt, norėta sumenkinti protestų dėl skandalingo Kultūros ministerijos pareigūnų elgesio mastą ir suklaidinti televizijos žiūrovus. Mano nuomone, žurnalistinis nešališkumas ir objektyvumas reikalautų, kad laidos vedėja I. Makaraitytė neturėtų demonstruoti savo palankumo nė vienam iš aptariamų projektų, nesvarbu, ar jis paskeltas laimėjusiu, ar pralaimėjusiu. Ji neturėtų stengtis „įpiršti“ žiūrovams minties, jog viskas buvo atlikta teisingai, demokratiškai ir skaidriai. Todėl esą pralaimėjusieji turėtų susitaikyti su pralaimėjimu ir pripažinti jo rezultatus.
Tiesa ir tai, kad gana didelis nepasitenkinimas kilo, daug naujų publikacijų pasirodė ir paskelbus konkurso rezultatus. Jau minėtuose portaluose vėl pasirodė L. N. Rasimo, V. Sinicos, A. Zolubo, V. Leščinsko publikacijos, kuriose piktinamasi komisijos sprendimu bei jo motyvavimu (bus galima pagulėti, rengti piknikus, vedžioti šunis). V. Sinicos straipsnyje cituojamas kun. R. Grigas, kuriame sakoma: „Nežinojom, už ką žuvo partizanai ir dėl ko visi kiti lietuviai žuvo, kol apreiškė „šiuolaikinio“ meno fanai – tam, kad būtų kur vesti kakoti šunį“. Kunigas, rezistentas Robertas Grigas.
Publikacijų autorius ypač papiktino, kad vadinamasis politinis ir kultūrinis „elitas“ nusišneka iki to, jog būtinu valstybės demokratiškumo požymiu, asmens ir individo laisvės atributu, kuriamo memorialo privalumu nesidrovi įvardinti „voliojimąsi“ ant žolės, taip pat šunų vedžiojimą valstybės reprezentacinėje aikštėje ir net ant memorialinės kalvelės (bunkerio) viršaus. Šunys, kaip žinia, paprastai nevedžiojami šiaip sau. Jie tuštinasi ir šlapinasi (kilnoja kas keli metrai kojas ir ženklina teritoriją). Matyt, tokiu būdu jie ir jų šeimininkai „gerbs“ laisvės kovotojus ir jų garbei pastatytą memorialą.
Piktinamasi ir tuo, kad, Seimui nuolaidžiaujant, akivaizdžiai ignoruojami 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ bei 2017 balandžio 24 d. rezoliucija Nr. 118-P-6 „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“, daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė, visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų.
Taip pat kritikuotas ir tariamas projekto išrinkimo „demokratiškumas“ ir „skaidrumas“, nes tai buvo demokratijos parodija ir farsas nuo pat projektų rengimo Kūrybinėse ŠMC dirbtuvėse pradžios. Lapkričio trečią dieną vadinamųjų Kūrybinių dirbtuvių Lukiškių aikštės memorialui sukurti organizatoriai pasiūlė balsuoti už penkis tariamo memorialo projektus, kuriuose faktiškai jokio valstybę reprezentuojančio monumento, nebuvo ir laisvės kovotojų atminimo memorialo. Dar kartą priminsime: šiuos 5 projektus organizatorių paskirta vertinimo komisija slaptai ir neaiškiu būdu atrinkto iš trisdešimties atrankos komisijai pateiktų, kurių visuomenė ne tik nematė, bet nieko apie ir juos negirdėjo.
Apskritai nederėjo dalyvauti šitoje tariamai demokratines sprendimų priėmimo procedūras imituojančioje parodijoje, leistis būti kvailinamiems legitimuojant šališkus Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro sudarytos komisijos sprendimus, kurie akivaizdžiai prieštarauja žinomiems Seimo nutarimams, neatsižvelgia į ankstesnių visuomenės apklausų rezultatus bei daugelio visuomeninių organizacijų reikalavimus monumento kūrimo sąlygose nurodyti būtiną Vyčio motyvą ir monumentą statyti Lukiškių aikštės centre ant Aukų gatvės ašies. (Apie „Vilmorus“ 2017 m. kovo mėn. atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos rezultatus žiūrėti: V. Sinica. „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ // Tiesos.lt., 2017-10-05; A. Medalinskas.„ Ar gebame pagerbti mirusiųjų už laisvę atminimą?“ // „Lietuvos žinios“, 2017-10-31).
Bet Kultūros ministerija bei ŠMC, projektų atrankos ir vertinimo komisija ignoravo ne tik Seimo nutarimus, minėtos apklausos rezultatus, visuomeninių organizacijų, taip pat ir tų, kurios puoselėja politinių kalinių, tremtinių, rezistentų atmintį bei laisvės gynimo idėjas, reikalavimus. Jie faktiškai nepaisė ir jų pačių organizuotos apklausos rezultatų. Juk skelbiama, kad už G. Čaikausko, K. Akelaičio, L. Naujokaičio, R. Dichavičiaus ir A. Sakalausko projektą „Atminti ir pagerbti“ projektą balsavo 11.966 apklausos dalyviai, o už A. Labašausko projektą – 11.919. Taigi G. Čaikausko grupės projektas buvo paremtas nors ir nedidele, bet 47 balsų dauguma. (žr. „Verslo žinios“, 2017-11-27). Tačiau šališkos, monumento sukūrimu nesuinteresuotos, „antipaminkliškai“ nusiteikusios, neobjektyvios ir nepakankamai kompetentingos komisijos nariai faktiškai ignoravo šiuos duomenis ir sau prisiskyrė teisę (kas tą teisę jiems suteikė?) nuspręsti A. Labašausko projekto naudai.
P.S. Išdėstytos mintys nereiškia, kad šio rašinio autoriui patiko bent vienas iš pasiūlytų projektų. Nepatiko nė vienas, bet geresniu, galbūt tinkamu tolesniam tobulinimui laikyčiau, kaip ir dauguma balsavusiųjų, G. Čaikausko grupės projektą. Bet remdamasis spaudoje paskelbta medžiaga, susidariau nuomonę, netgi įsitikinau, kad konkursas buvo netinkamai surengtas, šališkas, neskaidrus, neobjektyvus, orientuotas ne į Seimo nutarimų vykdymą, deramo monumento, o ne kažkokio surogato sukūrimą, ir tai turėtų būti pripažinta. Ir todėl jo rezultatus reikėtų paskelbti niekiniais.
Sostinės mero viražai
Lapkričio pradžioje paskelbtoje publikacijoje Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigė, kad jo netenkina nė vienas iš penkių pateiktų Lukiškių aikštės memorialo projektų. Todėl bent kol kas nė vienas iš jų neturėtų būti aikštėje realizuojamas. (žr. „Sostinės merui netiko nė vienas Lukiškių aikštės memorialo projektas“ // 15 min.lt, 2017-11-03). Meras taip kalbėjo, matyt, todėl, jog manė, kad nugalės projektas su Vyčiu. Todėl ir siūlė vilkinti, stabdyti projektą, kad tik monumentas su Vyčiu ir kitais valstybingumo simboliais nebūtų pastatytas.
Tačiau lapkričio 27-ąją, pirmadienį, vos tik nugalėtoju paskelbus Andrių Labašauską, savo feisbuko paskyroje meras džiūgavo: „Lukiškių aikštėje stovės Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais – komisija ką tik patvirtino ekspertų ir visuomenės balsavimo rezultatus! Džiugu, kad dauguma vilniečių taip pat balsavo už A. Labašausko memorialo idėją. Padarysiu viską, kad ši idėja būtų privesta iki konkretaus projekto ir realizuota“. (žr. „Lukiškių aikštėje – partizanų bunkerį primenantis paminklas“ // BNS ir „Lietuvos žinios“, 2017-11-27).
Įdomu, kas taip įkvėpė miesto merą, kad jis tiesiog žaibiškai pakeitė savo nuomonę apie Lukiškių aikštės memorialo projektus. Gal A. Labašausko pažadas, kad aplink tą jo bunkerį ir netgi ant jo viršaus bus galima pagulėti, ant kalvelės dar ir pasivolioti, rengti piknikus (tuo pačiu, matyt, ir šiukšlinti), ir netgi savo mylimus šunelius pavedžioti, kitaip tariant, leisti jiems čia ,,pakakoti“ ir ,,pasisioti“, ignoruojant visas ne tik padoraus elgesio taisykles sakraliose vietose, bet ir elementarias higienos normas. Kiek suprantu iš ,,bunkerinio“ projekto aprašymų, jokių kitokių laisvės kovotojų pagerbimo ceremonijų A. Labašausko projekte nenumatoma.
O gal sostinės merą, panašiai kaip ir kai kuriuos kitus jo partijos draugus, labai suintrigavo nemažas pinigų kapšas – 500 tūkst. Eur, jį Kultūros ministerija pažadėjo pervesti Savivaldybei dar vienos, tiesa, kiek paaukštintos (kiek leis Kultūros paveldo departamentas) pievelės pasivolioti ir aikštelės šunims pavedžioti įrengimui valstybės reprezentacinėje aikštėje.
Lukiškių aikštė – Seimo neįgalumo veidrodis?
Stebina ir sunkiai suvokiama taip pat ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio pozicija. Kalbėdamas Žinių radijo laidoje „Pozicija“ 2017 m. lapkričio 29 rytmetį Seimo pirmininkas prisipažino, jog jis pats balsavo už G. Čaikausko grupės projektą „Atminti ir pagerbti“ su Vyčiu, bet dabar, paskelbus konkurso rezultatus, turi pripažinti jo rezultatus.
Norisi paklausti, kodėl Seimo pirmininkas turėtų pripažinti akivaizdžiai neskaidraus, šališko konkurso rezultatus, kurie buvo gauti atvirai ignoruojant aukščiau minėtus Seimo dokumentus – nutarimą ir rezoliuciją, laikyti demokratine sprendimų priėmimo procedūra balsavimo parodiją, nes jau iki jo (balsavimo) komisija savavališkai, slaptai nuo visuomenės „surūšiavo“ projektus ir daugumą jai kažkodėl netikusių projektų atmetė, faktiškai nepalikdama beveik jokios pasirinkimo galimybės, nes buvo paviešinti tik ŠMC priimtini projektai. Ar Seimo pirmininkas turėtų toleruoti Kultūros ministerijos ir ŠMC veiksmus paskiriant tokią projektų kūrimo, atrankos ir vertinimo komisiją, kuri buvo suinteresuota ne Seimo nutarimų vykdymu ir memorialo sukūrimu, bet jo žlugdymu. Tereikia, pvz., prisiminti ŠMC grupuotės „antipaminklistines“ nuostatas, gana plačiai nuskambėjusią rezoliuciją „Už laisvą Lukiškių aikštę“, pasižiūrėti, kas ją pasirašė.
Jeigu jau tokio, sąlyginai paprasto dalyko, kaip Lukiškių aikštės sutvarkymas, Seimas jau beveik dvidešimt metų negali deramai išspręsti ir pareikalauti, kad jo paties sprendimai būtų vykdomi, tai ką bekalbėti apie kitas, daug sudėtingesnes ir valstybę skandinančias problemas, pvz., tokias, kaip kova su korupcija. Gal ir kovai su korupcija pasitelkiamos jėgos, kurios visiškai nesuinteresuotos tuo reikalu, tik imituoja veiklą, o iš tikrųjų viską daro priešingai, siekdamos, kad ji ir toliau tarptų, nes iš jos patys „kovotojai“ pelnosi?
Pritariu Rasimo-Zolubo nuomonei, kad Kultūros ministerijos ir ŠMC organizuoto Lukiškių aikš-tės memorialo konkurso rezultatai būtų pripažintas niekiniais, neskirtas finansavimas A. Labašausko projekto įgyvendinimui. (žr. http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/liudvikas-narcizas-rasimas.-kam-atiteko-lukiskiu-aikste
, 2017-11-28, A. Zolubas „Tautos valia įsiteisėja – Lukiškių aikštėje Vilniuje stovės Vytis“ // Tiesos.lt. 2017-11-28). Problemos sprendimas turėtų būti atidėtas vėlesniam laikui, kai pagaliau subręs tam sprendimui reikalinga aukščiausių valstybės institucijų ir pareigūnų politinė valia aktyviai da-lyvaujant ne nedidelei šiuolaikinio meno apologetų grupuotei, bet pačių iškiliausių visuomenės vei-kėjų, meno kūrėjų, patriotines, laisvės ir nepriklausomybės, Tėvynės gynimo idėjas puoselėjančių organizacijų atstovams.
O kol kas – tegul virš Lukiškių aikštės ir toliau išdidžiai plevėsuoja čia jau „prigijusi“ Lietuvos istorinė vėliava. Atėjus pavasariui ir vasarai, aikštės granito plokštėmis padengtai aikštės daliai pagyvinti siūlyčiau pastatyti gėlių vazonus ar kitokias kompozicijas pagal miesto dailininkų ir apželdintojų pasirinkimą. Tarp gėlių galima būtų įkomponuoti ir aikštėje jau buvusią plokštę su užrašu Laisvės kovų dalyviams atminti.